Perskaitęs Grumlino atvejį su Roy Orbisonu ir koveriais, prisiminiau neseną patritį su „Light My Fire„.

Nesu radijo klausovas, todėl tąkart matyt buvau kažkieno automobilyje, kai DJ pranešė daugmaž „kažkokslygirmoteriškasvardas – Light My Fire“.

Nuskambėjus pirmų akordų kaskadoms (nors nežinau ar čia teisinga minėti akordus, ten buvo grynai elektroninis gabalas su kniaukiančiu moterišku vokalu), dar pagalvojau – hm, bet tai žmonės ar fantazijos nebeturi, ar populiariosios muzikos istorijos nežino? Gi yra jau toks gabalas, maža to – kultinis.

Tik po daugmaž minutės klausymo supratau, kad čia – to paties kultinio gabalo koveris…

Atsiprašau, na bet ir velniop tokius koverius. Kokia prasmė perdirbinėti dainą, jei ji atpažįstama tik iš priedainio? Aišku, net ir tai kartais tai galima padaryti subtiliai ir įdomiai (idealus pavyzdys – trašystas/džiazmenas Alex Skolnick), bet tas radijinis gabalas niekuo panašiu anaiptol nepasižymėjo…

Perskaitęs Grumlino istoriją, bandžiau susirasti, ką ten tokią aš išgirdau tąkart. Neradau. Bet radau krūvą kitokių.

[video:youtube:y04kUI1mrVc]
Hm. Klausiau nežiūrėdamas vaizdo, tad kol nežvilgtelėjau į klipą, buvau įsitikinęs, kad čia dainuoja moteris. Ir dainuoja taip nuobodžiai, kad gabalas tampa tiesiog „yet another cover…„.

[video:youtube:0cJ8oXCAnAE]
O čia jau – įdomu. Ir gabalas atpažįstamas, ir autentiška interpretacija jaučiasi. Įdomu klausyti, nors tie pritariamieji „smuikai“ ir smarkiai subanalina dainą.

[video:youtube:947CVXtXNsk]
Taip, vaizdas kelia šypseną, tad žiūrėti įdomiau, nei klausyti, nors ir muzikinė pusė visai nieko (na, gal išskyrus pritariamuosius vokalus).

[video:youtube:DG2NfVgfXV0]
Groove, baby, groove! :) Taip, tų laikų popsas, bet toks visai nieko, o ir kai kurie aranžuotės sprendimai smagūs, ypač – vokalo :)

[video:youtube:Yi_wvbC58dk]
Tikras raritetas. Ne, iš tiesų čia ne visi Led Zeppelinik Page’as ir Plantas (ir pvz. iš būgnų tai labai jaučiasi), bet ir tai gerai. Tiksliau, daugiau nei gerai. Va tas pavyzdys, kaip galima sėkmingai interpretuoti gerooookai perdirbant gabalą.

[video:youtube:LUkqlsLm0HU]
Dar viena versija iš disko laikų. Visai įdomi interpretacija, ir gabalo dvasia, sakyčiau, gerai išlaikyta.

[video:youtube:ks_xjAfOadI]
Šleikštoka salduma. Bet kai kuriose vietoje aranžuotė įdomi. Ir visai graži. Kai kur…

[video:youtube:WrojLAEXwr8]
Įdomus toks atvejis. Nesu daug girdėjęs Hide dainuojančio, gal todėl nustebino. Maloniai. Tembras, sakyčiau, net kažkuo miglotai primena Morrisoną, o dar į muziką atsakingai pažiūrėta… Cool.

[video:youtube:hndFp8EMuIU]
Neabejotinai viena linksmiausių versijų :D Ir po velnių, viena labiausiai vežančių! Šiaip jau retai pavyksta rasti vykusiai metalizuotų perdirbinių, bet šis – vienas iš tokių. Energinga, linksma, ir pernelyg neiškraipyta. Daugiau tokių…

Šia linksma nata ir pabaigsiu. Daugiau versijų galite susirasti Spotifyug ten visko, dešimtimis – ir orkestrinių versijų, ir hiphopizuotų, ir dar visokių kvailysčių ar anekdotų.

Ką visu šituo postu noriu pasakyti? Kad į koverius reikėtų žiūrėti atsargiai. Viena, kai grupė ar atlikėjas pagroja perdirbinį per koncertą, kitas – kai jau įtraukia į savo įrašus ar daugmaž nuolatinį repertuarą. Nesakau, kad tai visada gerai, bet tokiu atveju, man atrodo, reiktų savęs paklausti – kodėl aš groju būtent šį gabalą? Ar dėl to, kad jis populiarus, ar kad galiu juo kažką naujo pasakyti? Ar pasakyti savaip?