Tūkstantmetis. Tūkstantis metų nuo pirmojo dokumentuoto mūsų valstybės vardo paminėjimo. Pasaulio akyse įsiamžinome galbūt ir ne pačiu gražiausiu būdu, bet charakteringai – niekas nepaneigs, kad iki šiol esame pakankamai konservatyvūs ir atsargiai žiūrime į visokius naujus išmislus ;)

Kuo, tiesą sakant, asmeniškai didžiuojuosi. Toks mano palikimas. Toks mūsų etnocharakteris. Tad ir džiaukimės, kad išlikome daugmaž savimi.

Prieš 756 metus gavome ir pirmąjį karalių. Kaip paaiškėjo vėliau – vienintelį. O šiandien, Vilniaus taikomosios dailės galerijoje (paprastai kalbant – „Arsenale“) turime tikrai įdomią parodą, tiksliau, visą parodų tripletą, kurį ir norėčiau trumpai pristatyti.

Tai – iš esmės trys skirtingos parodos: „Vavelis Vilniuje„, „Baltų menas“ ir „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose„.

„Vavelis Vilniuje“ – mano subjektyviu vertinimu, pati nuobodžiausia iš viso trejeto. Ne, ne tai, kad kažkas negerai, tiesiog prieš likusias dvi gerokai nublanksta. Eksponatai, mano supratimu, ne tokie jau ir reikšmingi Lietuvai (na, jei būtumėte lenkas, kiek stipriai jums rūpėtų kokie nors Trakų pilies gobelenai, jei tokių būtų?), o panašių eksponatų pavyzdžių jau turbūt visi yra matę. Nors laikmečio dvasią tikrai atspindi. Gobelenai, kokliai, tapytiniai portretai, Lenkijos valdovų antkapių fragmentai (tame tarpe – ir Jogailos natūralaus dydžio antkapio kopija) ir regalijų kopijos, medaliai ir taip toliau.

„Baltų menas“ – labai gražiai, sakyčiau – netgi įspūdingai (Lietuvos mastu) apipavidalinta arheologinių kasinėjimų metu rastų baltiškų puošybos elementų kolekcija. Paslaptingai pritemdyta salė, pagražinta išskirtine baltiškų runų apšvietimo instaliacija, viena interaktyvi videoprezentacija touch-screen „televizoriuje“, keletas tikrai gražių vaizdo instaliacijų, mobilūs didinamieji stiklai kruopščiam eksponatų apžiūrėjimui… Modernu. Ir gražu. Bei nuoširdžiai įdomu.
Parodoje įliejama ir šiuolaikiškos improvizacijos baltiškojo meno tema. Tai – Lietuvos Dailės Akademijos meistrų juvelyrinių darbų pavyzdžiai. Ir kas keisčiausia – nors ir šiuolaikiški, bet tikrai įdomūs bendrame ekspozicijos kontekste, toks savotiškas kampas, kaip archajiškumo dvasią pagauna ir perteikia XXI-ojo amžiaus žmogus.

Na ir pabaigai – pati įspūdingiausia ir turbūt reikšmingiausia ne tik iš šitų trijų, bet ir apskritai tarp eksponuotų Lietuvoje – „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose„. Viskas nuo Kvedlinburgo analų nuorašo (originalas neišlikęs, bet eksponuojamas originalus XVI-XVII a. nuorašas) iki sovietmečio bylų. Gedimino laiškų, Krėvos sutarties, Liublijo Unijos, Lietuvos-Lenkijos statuto (berods, antrojo), Mažvydo „Katekizmo“, Daukšos „Postilės“, lietuviškos spaudos draudimo, Muravjovo pasirašytų įsakymų originalai, „Lietuvos aido“ numeris su nepriklausomybės paskelbimo tekstu – visi tie dokumentai, apie kuriuos turėjo girdėti kiekvienas lietuvis, mokęsis bent jau bendrojo lavinimo mokykloje. Ir visa tai – vienoje ekspozicijoje, po vienu stogu.

Parodos veiks iki spalio pradžios („Baltų menas“ – iki spalio vidurio). O norintiems patiems savo akimis perskaityti pirmąkart minimą Lietuvos pavadinimą kol kas originaliausiame išlikusiame dokumente – kairysis puslapis, antra pastraipa, septinta eilutė nuo viršaus ;) Beje, teko pačiam susidurti su gandu, kad minėtojo dokumento originalas bus eksponuojamas ne visą laiką, bet pasiteiravus parodos kuratoriaus dr. Vydo Dolinsko, šis patikino, kad dokumento originalas bus rodomas visą laiką.