Atsimenu tą naktį. Nors tuo metu ėjau dešimtuosius metus.
Buvau namie. Pabudau naktį ir kažkas buvo ne taip – gal kad kambaryje be manęs nieko daugiau nebuvo.
Visame bute degė šviesos. Keisti tėvų, senelių veidai. Tėtis, neįprastai susikaupęs prie radijo imtuvo.
– Kas yra?
– Viskas gerai. Eik miegoti.
Nepatikėjau.
Tiesą sakant, „Žarijų miestą“ galima būtų laikyti filmu vaikams. Ar paaugliams. Galima būtų, bet aš tokiu nelaikyčiau. Taip, filmas nepasižymi siužeto gilumu ir sudėtingumu, filmo istorija greičiau paprasta ir naivi nei pretenzinga, bet užtat visa filmo jėga – tikrai puikiai sukurta, ir dar priedo unikali, atmosfera.
Filmo pasaulis – na, jei kalbėti kompiuterinių žaidimų pavyzdžiais, tai būtų kažkas tokio, jei „Fallout“ sujungtume su „Arcanum„, ir iš viso to išoperuotume magijos elementą. Kitaip sakant, „postapokaliptinis steampunk“ – iki šiol man dar nematyta žanrų kombinacija, bet veikianti tikrai gerai.
