Pradėsiu nuo to, kad esu lenktynių filmų antifanas. Kaukiantys varikliai, šmėkščiojančios lempos, mašinų kapotai ir radiatoriaus grotelės stambiu planu – man tai paprasčiausiai nuobodu. Man tai tas pats, kas kurti filmus apie mobiliakus, tarkim, pasaulinį SMS rašymo čempionatą, kuriame po ilgos pertraukos, įveikęs savo negalias – potraukį alkoholiui, merginoms ir kokainui – vėl laimi senas legendinis SMS rašymo pasaulio čempionas. Mašina man yra daiktas, įrankis, ir man to užtenka.

Pradžia neįkvepianti, ar ne? Tikitės Death Race sudirbimo? O štai ir ne. Filmas man netgi visai patiko :)

Nekokią išankstinę nuomonę buvau susidaręs dar ir dėl to, kad faktiškai tai yra 75-ųjų filmo Death Race 2000 remeikas, o vykusius remeikus aš galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Žinoma, ta pirmoji juosta (beje, su D. Carradine ir S. Stallone!) nebuvo kažkas nerealaus, anei originalaus (ten buvo kažkokio apsakymo ekranizacija), bet kaip tų laikų kinematografijai – neblogai, nors dabar žiūrint ir pakankamai juokinga…

Tai va, o šiemetinis Death Race tampa tuo filmu, kuriuo turi pradėti antrą ranką, vykusių remeikų skaičiavimui. Normalus biudžetas ir šiuolaikiniai FXai daro savo, o ir pats scenarijus, dialogai – kažkiek pritraukti prie realybės, kaip madinga (ir sakyčiau, visai sveikintina) šiais laikais. Taip, techniškai tai yra fantastinis trileris, realiai – ne tiek jau ten tos ir fantastikos. Viską galima būtų suorganizuoti ir sumontuoti dabar, jei tik reikalas ir noras būtų.

Atmetus ne tokią jau visai fantastišką fantastiką, gauname aktyvų veiksmo filmą, kur kulkos, kraujas ir ugnis liejasi laisvai. Lenktynės, aišku, nuobodu, bet stambiakalibrių kulkosvaidžių ugnis, šovinių juostos, masyvūs šarvai ir sprogimai gerokai pagyvina veiksmą. Filmas smarkiai primena kompiuterinį žaidimą, iš serijos Carmageddon ar panašiai: pervažiuok per reikiamą „checkpointą“, ir galėsi panaudoti kulkosvaidį, išlieti tepalą, palikti dūmų uždangą ir t.t.

Čia aktyvioji ir lengvoji filmo dalis. Be veiksmo, filme yra ir nebloga atmosfera – sakytum, „Didžioji Depresija v2.0„. Juostos koloritas – purvinai rudas ar šaltai melsvas, jokio skaistaus dangaus, žalių pievučių ir kito glamūrinio džiaugsmo. Industrija, neviltis ir agresija – būtent tokie akcentai tvyrauja pasakojime. Aišku, perspaustų vietų neišvengta – blogasis policininkas 150% blogas ir vizualiai atstumiantis savo saldumu, vienas iš kelių antagonistų labai jau lengvai prisipažįsta savo darbelius ir t.t.

Dar vienas filmo pliusas – pakankamai gerai supainiojanti pradžia, pirmos minutės :D Gerai padirbėta, arba aš čia vienas išsidūriau :)

Tad viską sudėjus – visai neblogas pasirinkimas pasiilgusiems senesnės mokyklos veiksmo filmo. Atmosfera labai gera, vaizdai – neblogi, veiksmo užtenka, o per daug kvailysčių lyg ir nėra…

VRRRRUM!