Atsimenu, kai pradėjau sąmoningai klausytis muzikos (o pradėjau nuo roko – The Beatles, The Queen kokioje ketvirtoje klasėje), niekaip nesuprasdavau, kaip galima klausytis elektronikos. Galima sakyti, buvau tikras rokeris iki kaulų smegenų – man visa muzika turėjo būti atliekama „gyvais“ instrumentais, groti turėjo žmonės, o ne kompai. Ir kas keisčiausia, iš tokio požiūrio neišaugau pakankamai ilgai. „Nebebijoti“ elektronikos pradėjau vos prieš porą metų.

Nebeatsimenu, kas, kaip ir kada įskėlė lemiamą lūžį. Kiek galiu spėti dabar, greičiausiai tai buvo Pėteris Tägtgrenas su savo projektu Pain. Po to dideliu atradimu tapo tokie suomiai Diablerie.

Samael’ių, galima sakyti, niekada rimtai nemėgau. Pirmąkart pamačiau dar savo „anti-elektroniniu“ periodu – 2003-iaisiais lenkiškojoje Metalmanijoje. Kadangi grojo paskutiniai, o teko keliauti sėdint ne per toliausiai nuo Sėklos, tad miegas apie vidurnaktį, kai jau išlindo Samael, tiesiog pjaute pjovė, ir atklausę kokius 3-4 gabalus, neištvėrėme ir pasukome atgal į alkobusą. Iš pasirodymo daugiausiai atsimenu lazerius ir pro dūmus sunkiai besimatančias vaizdines projekcijas. Buvo ir muzika, bet tada „byto koncepcija“ kažkaip nežavėjo.

Vėliau, po kokių dvejų metų, ausiai atsikračius elektroninių garsų fobijos, suklausiau neseniai pasirodžiusį „Reign of Light„. Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, bet bent jau netrukdė. O šiemetinis „Solar Soul“ net po pirmosios perklausos, visai maloniai sulindo. Ne, ne kaip mėgstamiausais industrial metal pavyzdys (mėgstamiausiais iki šiol lieka Pain), bet tiesiog kaip visai klausytinas albumas. O kadangi pastaruoju metu labai mėgstu visokią kreivą muziką, tai išgirdus, kad Samael atvažiuoja į Lietuvą, apsispręsti buvo nesunku.

Ir galiu pasakyti, kad iš visų koncertų, šiemet mano lankytų Lietuvoje, Samael’iai nesugebėjo permušti tik „Ozzy & Black Label Society„.

Kai kurie renginio momentai tragiškai užkniso, ypač – renginio vėlavimas dvi++ valandas. Vidury darbo savaitės. Ko pasekoje, didžioji dalis lietuviškųjų pasirodymų buvo prasnūduriuota ant fojė sofučių. Bet tenka pripažint, tai buvo ko gero lankomiausias STent koncertas šiais metais :)

Veiksmas pagyvėja kažkur apie ~11 val, kai į sceną užsiropščia išskirtinės išvaizdos kvintetas iš suomliandijos. Atsitiktinai užklydus į salę, jų triukšmingas, agresyvus ir energingas thrash’n’roll paveikia kaip kava. Akys pačios prasiveria, snūduriuojanti sąmonė pasirąžo.

Suomiai ardosi smagiai, vokalistas ant žiūrovų rankų keliskart pakeliauja po salę. Matyt, užtaikau kažkur į pasirodymo vidurį, nes show gana greitai baigiasi. Ekspuodicija link baro, apsirūpinimas alaus atsargomis ir grįžimas į salę, kur iš kolonėlių ausis bei ševeliūrą maloniai taršo AC/DC garsai.

Ir pralaukus turbūt pusvalandį, apie vidurnaktį scenoje iš dūmų materializuojasi Samael.

Šveicarai trenkia turbūt labiausiai groove’u užpildytu paskutiniojo albumo gabalu – „Solar Soul„. Kaip dabar madinga sakyti – visiškas išsitaškymas.

Dabar suprantu, kuo man visgi patinka Samael. Tas „aktorinis“ vokalo, pozos šaltumas, kontrastuojantis su energetiniu muzikos užtaisu ir savotišku santykiu tarp Vorph nuoširdumo bei saikingai subtiliu distancijos tarp scenos ir klausytojo išlaikymu. Jei manęs kas paklaustų, koks būdvardis geriausiai apibūdntų Samael,iškart atsakyčiau: saikingumas. Saikingas teatrališkumas, saikingas, bet ne pasyvus ar atšiaurus bendravimas su publika, saikingos, ne per margos videoprojekcijos.

Koncerto rezultatas toks, kad šiandien vis laikas nuo laiko užsistatau po kokį Samaelių gabalą – tai „Solar Soul„, tai „Valkyries New Ride„, tai dar kokį…

Dieviškasis – ar gal kosmiškasis – šaltis veža.

Na o pabaigai – ne geriausias, bet ko gero, vienintelis normalesnės kokybės video iš paskutiniojo Samael albumo:

[video:youtube:aMzWysnhr5c]