Joni Mitchell atradau labai vėlai, ir pakankamai atsitiktinai. Žiūrėjom su Naz tokią gana saldžią, bet iš tiesų visai neblogą britišką romantinę komediją „Love Actually“ ir ten vien vyrioko žmona yra Joni fanė. Na ir Kalėdoms ji gauna Mitchell diską, bet dėl tam tikrų aplinkybių ne itin apsidžiaugia.

Whatever. Man pačią pirmą akimirką į ausis smigo unikalus Joni balsas. Toks kimus, prarūkytas (kaip vėliau išsigūglinau – sako, kad ji pradėjo rūkyti nuo devynerių, jai dabar 64-eri), bet kažkuo įstabus.

Filmas iš tų, kuriuos pažiūri ir pamiršti. Bet… po kiek laiko visgi prisimeni. O aš dar labiau prisiminiau Joni. Ir parsisiunčiau šį bei tą. Ir… užsikabliavau.

Sakyti, kad Joni yra unikali – kaip ir nepasakyti nieko, nes skamba labai jau reklamiškai, pataikaujančiai ir tuščiai. Ji yra… tiesiog unikali. Na, nežinau nė vienos moters atlikėjos, kurią galima būtų prilyginti Joni.

Svarbiausiu dalyku jos muzikoje laikyčiau nuotaiką. Ar tai būtų žaisiminga, ar melancholiška, ar ironiška – viskas puikiai perteikta ne tik žodžiais, bet ir pačia muzika. Ir čia kalba ne apie mažorą ar minorą, o… pats iki galo nesuprantu, kaip ji tai padaro. Tiesiog noriu pabrėžti, kad per visą savo melomaniškąją „karjerą“ nesu aptikęs nieko labiau derančio tarpusavyje kaip Joni instumentalistika, melodija ir žodžiai. O girdėjau, leidžiu sau įsivaizduoti, tikrai nemažai :)

Beje, Joni „pavaro“ ir su savo gitarų derinimu. Rolling Stone ir pan. veikėjai rašo, kad ji naudoja keliasdešimt skirtingų gitarų derinimų. Galbūt tai ir paaiškina visus tuos fantastiškus sąskambius?.. Beje, dėl pastarojo elemento ją labai mėgo ir „valdomo cepelino“ varikliukas – Peidžas bei Plantas. Žinote zepų „Going to California“? Patys zepai yra pasakę, kad tai – kažkas tarp Joni gabalo „California“ tribute‘o ir koverio …

Joni karjeroje egzistuoja du vokalai. Ankstyvasis — aukštas, mergiškas (velnias, o tada ji buvo dar ir atsakančiai graži :), jaunatviškai viliojantis ir vėlyvasis: ramus, prikimęs, tokios pagyvenusios, daug patyrusios ledės su cigaretės kandikliu lūpose. Balsas pasikeitė, bet muzika – pačiu savo prinicpu — nė kiek. Visur daug dėmesio sąskambiams, nedradiciniams „rifams“ (nedrįstu vadinti to rifais tikrąja to žodžio prasme, pernelyg jie keisti). Galbūt, ilgainiui muzika tik sudėtingėja, bet tikrai ne klausymo prasme.

Grojantiems turėtų būti įdomu pasiknaisioti kompoziciniuose Joni gabalų sluoksniuose. O negrojantiems – tiesiog malonu klausytis, ir tiek.

Rekomenduočiau paskutinįjį Joni albumą – šiemetinį „Shine“. Nors išjėjęs jau senokai, bet toks… kažkoks kalėdiškai ramus :) Kadangi kol kas nepavyksta integruoti audiostreamo plėjerio į blogą, tegaliu pasiūlyti pasižiūrėti video iš senesnių laikų:
[video:youtube:-q4foLKDlcE]