Tag Archives: patyrimai

Mini prekybcentris šalia namų. Įžengiu į salę, braunuosi per makaronų, limonadų, aliejų, arbatų, konservų lentynas. Sutinku vieną kikenančią pardavėją. Kitą.

Aha, kažkas linksmo vyksta, reiškia. Gerai.

Read the rest of this entry »

Vyksta mūsų daugiabučio apšiltinimas. Pastoliais nukarstytos sienos, už langų net ir penkto aukšto lygyje vaikšto žmonės.

Statybininkai kaip statybininkai – nėra sakinio be keiksmažodžio, dirba greitai ir, atrodo, gerai, žodžiu, viskas kaip turi būti.

Giriui, aišku, įdomu, kas ten už lango vyksta. Žiopso ir man vis pirštu rodo, kaip meistrai putplastį ar ką ten klijuoja.

Aš kažkaip rytais užmatęs priešais virtuvę šmėžuojančius šalmus, vis iškišu galvą, kavos pasiūlau. Statybininkai patenkinti, o atsimenu, kaip ir man malonu būdavo, kai kokie klientai darbo metu netikėtai kavos pasiūlydavo.

Ir va, Girius+kava duoda rezultatų, pasirodo. Šiandien už lango išgirdau:

– Да блед, не ругайтесь вы здесь!!! Здесь же дитя живет!

Balkone turim lesyklą. Lepinam visokias zyles, karklažvirblius, svilikus. Šeriam tokiais grūdų mišiniais – iš saulėgražų, sorų, dar kažko ten – gyvūnų parduotuvėse būna pirkti.
Kaip tik baigėsi eilinė pakuotė, užsuku į parduotuvę.
O joje, bet manęs, tik vienas klientas.

BET UŽTAT KOKS!

Turbūt du metrai aukščio. Turbūt tiek pat pločio. Pilvas alui irgi bent 20 l talpos. Galva plikai skusta, tatuiruota, barzda iki krūtinės. Tikrai panašus į Kerry Kingą. Ant kerzų – keli kilogramai sagtelių ir kitokių apkaustų. Pirštinės su atvartais, irgi žiba skaisčia geležim. Koža su neįskaitomu antsiuvu per visą nugarą.
Pirma mintis – va, atėjo maisto ar kokio įrenginio savo pitubliui, rotveileriui ar bent gaujai Čekoslovakijos vilkšunių. Stovi prie vienos lentynos, į kažką įsispitrijęs giliai įsodintom akutėm spokso.

Patraukiu prie lesalų skyriaus ir palengva imu slinkti palei lentynas. Netinka, netinka, netinka… nematyti to mišinio, kurio reikia. Paimu grūdų ir kažko neaiškaus kamuolį, prie kurio parašyta, kad specialiai lesinti lauko paukščiams.
Staiga pašonėj išgirstu žemą riaumojimą tokia intonacija, lyg jau tuoj tuoj į galvą gausiu:
– Ė, šito nepirk, b!@. Nelesa šito ni@&*a!
Atsisuku. Keriskingas ištiesia leteną į lentyną… ištraukia mano ieškomą mišinį ir ištiesia:
– Vo, šitą imk. Šitas za!@&ys!

Taip ir stovėjau suakmenėjęs su pakuote rankoje, kol bičas nušleivojo prie kasininkės, o paskui išriedėjo lauk.

Troleibuso stotelė, šaligatvio posūkis į gyvenamųjų namų kiemus. Šiltas pasiutusiai karštos dienos vakaras, viskas nušviesta apelsinine saulėlydžio spalva.

Ji – jaunutė, liekna, tamsaus aukso spalvos plaukais, siekiančiais kiek žemiau jau moteriškėjančio juosmens. Akys žaižaruoja, lūpos, išryškintos kiek įtempto šypsnio, dega raudoniu. Jos delnai – ant jo alkūnių. Jis ją apkabinęs.

Jis – lieknas, pusilgiais šviesiais plaukais. Ta įkyri pradedamų auginti plaukų šukuosenėlė… Truputį įsitempęs, truputį pozuojantis, truputį nežinantis, ką daryti, bet užtikrintai laikantis delnus ant jos klubų. Povyza taip ir sako – „ji – mano! I rock!“

Abiems po kažkur keturiolika – penkiolika. Panašu, kad čia – akimirka prieš atsisveikinimą. Akivaizdu, kad nebe pirmas bučinys, bet dar ir ne vienas iš tų įprastų. Abiejų akys dega, veidai kaista, abu to laukia, lūpos pradeda artėti vienos prie kitų…

A, ar minėjau jauną vilkšunį (dydis – kaip veršio, intelektas – kaip dvejų metų vaiko), kurio pavadėlio kilpa užmiršta kybo ant Jos alkūnės linkio? Tai va, šunėkui visa šita scena nė kiek neįdomi, jis kažką įtariai uodžia… ir… štai iš krūmų išlenda… ta pūkuota dūra! Kur kniaukia!!!

Kas toliau vyksta, daug fantazijos turbūt nereikia. Šiek tiek išplėstų akių, kai mylimoji atbula oru staiga išskrieja iš glėbio, šiek tiek nubrozdinimų, šuniokas, gaunantis kelis šniaukštelėjimus per uodegą tuo pačiu pavadžiu, šiek tiek ašarų (tikrai ne dėl skausmo), bet viskas baigiasi laimingai. (šunėkas irgi atrodė visai savimi patenkintas :)

Istorijos moralas: dauguma turbūt yra teisūs. Santykiai trise yra tikrai komplikuotas dalykas.

Lūkuriuoju banko klientų aptarnavimo filiale. Pietų metas, žmonių – gana nemažai.

Beveik su trenksmu atsidaro lauko durys ir pro jas įrieda žmogysta. Nedidelė tokia, kresna, plati. Su karingai viršugalvyje surišta skarele, galingu priekiniu bamperiu biustu, pasiruošusiu drąsiai pasitikti ir išstumdyti kliūtis gyvenimo kelyje. Pustamsiai akiniai a la raginiais rėmeliais.

Bajava babulia, taip sakant.

Sustoja. Apsidairo, papūkščia ir patraukia prie automato, išduodančio kliento eilės numerį. Maigo, maigo touchscreeną, prisirenka gal penkis numerėlius. Pro akinių viršų piktai nužvelgia laukiamąją salę ir, prižygiavusi prie artimiausios atsilaisvinusios kėdės, į ją nuvirsta.

Pats lūkuriuoju jau dešimt gerų minučių, bet bobutė neištveria nė pusės tiek. Jau po penkių minučių pradeda kažką burbuliuoti, o dar po antra tiek garsas sustiprėja iki tokio lygio, kad puikiausiai viskas girdisi ir už poros metrų…

Lenkų gramatikos nemoku, tad teks pasitenkinti laisvu vertimu…

– Va, buvo laikai… ateidavai, žmonių eilė… jaunesni pamato, kad vyresnis atėjo, užleidžia… supranta, kad kojas skauda… (primenu – lyrinė herojė patogiai kūpso kėdėje) … o dabar… ateini… kažkoks kampjuteris… nieko nemato, nieko nesupranta… ir va, prieš mane čia tiek jaunuolių… o aš čia uodegoj palikta… ir aplamai, kam reikia tų kampjuterių… va, kai kažkaip ten už butą per kampjuterį moki, tai nieko primokėt nereikia, pasakojo… o iš manęs litus nulupa… o kodėl iš tų kampjuterininkų nelupa, a?..

Ir taip – visą laiką, kol laukiu savo eilės. Dudenantis monologas, visi pasitikrinant, ar aplinkiniai tikrai girdi (kad kažkas ir nesuprasti gali, matyt, nekyla nė minčių…) Kiekvienas, sulaukęs savo eilės ir einantis pas banko tarnautoją, palydimas griežtu žvilgsniu pro akinių viršų. Kas kokius tris klientus burbėjimas vis šiek tiek pagarsėja.

– O dar telefonai… visi visur kalba… gatvėj… troleibuse… net vaikai, ir tie telefonus turi… kai aš jauna buvau, pas mus miestelyje keturi telefonai buvo… ir visiems užteko… visi susitikdavo, pasikalbėdavo… užtekdavo to… aišku, dukra nupirko… nes kitaip jai prisiskambint neina… bet ir taip neina… nesuprantu aš to telefono… kam man tokio reikia… o dar turbūt ir kainuoja jie… ir kalbėt jais brangu… tai kam žmonės kalba?.. kodėl anksčiau nereikėjo tiek kalbėt?..

Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai atsiėmęs savąją žudančio žvilgsnio dozę ėjau prie banko tarnautojos, monologas jau vyko pilnu balsu, per visą salę. Kilo net mintis po visko kiek palaukti – įdomu, ar litanija būtų perėjusi į rėkimą?..