Apie žemės drebėjimus jau rašiau. Apie atomines elektrines, užliejamas cunamio – irgi.
Žodžiu, pasiskaityti „Sarasvati upės smėlį“ tikrai rekomenduoju. Labai dera prie šių dienų aktualijų.
Tag Archives: japonija
Dvasių persekiojami samurajai
Kažkada rašiau apie knygą, kurios veiksmas vyksta siogūnato įsigalėjimo laikais. Šis įrašas bus savotiška istorinė tąsa – filmas Haunted Samurai nukelia į XIX amžių, paskutiniąsias siogūnato dienas.
Bet…. tai nėra istorinis filmas. Ir visa juostoje pasakojama istorija prasideda nuo to, kad neturtingas samurajus, kuriam ir taip neypatingai sekasi gyvenime, būdamas girtas, netyčia pasimeldžia ne tiems dievams (dar vienas, rečiau sutinkamas alkoholio kenksmingumo įrodymas)…
Geltonodiškas vesternas: Sukiyaki Western Django
Yra ysternai ir yra vesternai. Pirmuose visais įmanomais kovų menais ausis skaldosi rytiečiai azijatai, antruose tarpusavyje ar į indėnus revolveriais pleškina emigrantai europiečiai.
O čia priėjo Takashi Miike ir padarė savo filmą. Vesterną, kuriame revolveriais pleškinasi geltonodžiai azijiečiai, bet kuriame yra katanų, ir indėnų šamanų, o jausmas – kad jau viskas kažkur matyta, bet tik pačia geriausia prasme. O kad dar maža nepasirodytų, pasikvietė ir Quentiną Tarantiną ir pasistatė jį prieš kamerą. Šiaip, porai epizodų.
Taip, filmas tikrai tarantiniškas. Yra klišių, iš kurių šaipomasi, yra daug energingo veiksmo, logika neatlieka pernelyg varžančio vaidmens, o scenarijus – paplaukęs, kaip ir pridera. Ir gražūs vaizdai. Tiksliau, dvejopi vaizdai – kai kurie kostiumai sąmoningai neskoningi, pabrėžiantys klišių komiškumą, o gamtos vaizdai – super. Ir rytietiški, ir laukiniavakarietiški tuo pat metu. Pavyzdžiui, vėjo pustomose dulkėtose prerijose (per kurias privalomai ritinėjasi tie žolių ritiniai) į dangų stiebiasi toriai.
Rekomenduoju tiems, kam artima Tarantino kūryba, kurie mėgsta pažvelgti į įprastus dalykus neįprastu kampu ar tiesiog turintiems gerą humoro jausmą. A, ir dar tiems, kam patinka anime :D
Siogūnas. Wakarimasu ka?
Pradėti turbūt reikia nuo to, kad vaikystėje aš pirma išgridau žodį „kara-te„, o tik po to sužinojau, kad yra toks daiktas, kaip Japonija. Čia tėčio ir jo aistros koviniams menams kaltė :) Išgirst išgirdau, bet ilgą laiką, net ir pradėjęs treniruotis kara-te, nelabai suvokiau, kokia ta senovės Japonija iš tiesų buvo. Puikiai įsivaizdavau, kaip atrodė Laukiniai Vakarai (perskaitytų knygų pasekmė ir vėlgi tėčio kaltė ;), bet kaip ten su Japonija – ne. Nes nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie ją.
„Siogūną“ pirkau net nežinodamas, kad tai – kaip ir istorinis romanas. Matydamas ant viršelio „Eridano“ emblemą ir pakankamai eridaniško stiliaus iliustraciją (hm. nors visgi reikia padėkoti – pusnuogių mergų visgi nematyti), kažkodėl tikėjausi, kad čia bus fantasy, tik viduramžių Japonijos settinge. Anaiptol.
Baisus vanduo
Vėl atsitiktinai nusipirkau, regis, visai neblogą knygą. Koji Suzuki – Tamsus vanduo. Tenka pripažinti, kaip už tokią kainą (4 LTL) )tikėjausi kažko žymiai baisesnio (na, ne siaubo prasme čia ;), ir likau maloniai nustebintas.
