Lygiai prieš savaitę, dėl techninių kliūčių taip ir neišvykus į Dusetas, su Dievu trumpam nulėkėme į Medininkus. Jei atvirai, tai bendras vaizdas ne itin skyrėsi nuo matyto vasarą, bet bent jau buvo proga paklampoti po sniegynus, kurie vietomis siekė ir virš kelių :)
Buvo ir tie patys „gidai“, ir jie vėl nesulaukė, kol sugrįšime viską apfotografavę, tik šįkart nebuvo paliktos aukų kepurės…
Taip ir bėga žiema. Prie progos vis pafotografuoju, pafotografuoju laisvu laiku, bet įsikirtau, kad jei dirbi pagal hobį, tai nuo to nukenčia ne kas kitas, o tik hobis. Rimtai – puikus apšvietimas, sugalvoji puikių vietų, kur turėtų „gerai gautis“, na bet po dienos/savaitės darbų prisiruošti sukarti dar tuos kelis kilometrus tam kad dar fotkinti – na, kartais tampa tikra savimoralės problema :D Ir tokie dalykai paskutiniu metu pradeda pernelyg dažnai kartotis :/
Ką daryti?
Žinoma, keisti darbo profilį :) Taigi, jei netyčia nugirsit, kad kam nors reikia žmogaus, sugebančio pilti tekstą įvairiomis temomis, arba galinčio dirbti su vaizdais, bet kad pačiam nereiktų per dažnai į rankas imti fotoaparato – būčiau dėkingas, jei duotumėte žinoti :)
OK, užteks kalbų, pereikim prie vaizdų.
Iš tiesų šiandien visai neplanavau kažko tokio fotografuoti. Bet va vakar iš Lord Sauron‘o gavau tokią žinutę: „Jei turi laiko, patarčiau pavažiuoti link Pučkorių ir Belmonto. Vaizdai – nerealūs!“ O šis rytas pasitiko ex-bendradarbio žinute Veidovėlyje: „Ruoškis, „trioškės“ orų prognozė žada rytoj „gražių optinių reiškinių, kai saulė skverbsis pro debesis ir rūką“.
Jei jau du patikimi žmonės sako…
Pusę dešimtos buvau ant atodangos. -17°C, tolumoje padūmavęs oras ir… jau keli fotografai :) Šįkart dėl laiko stokos nežygiavau visu pažintiniu taku, pasitenkinau greitais priešokiais prie atodangos viršaus ir krioklių.
Žinote, kas yra tikras kaifas? Pabusti prieš vidurnaktį, pamatyti, kad tikrai gražiai sninga ir išlėkti lauk su fotoaparatu.
Jokių žmonių. Tyla ir gausus sniegas (objektyvą reikėjo valyti praktiškai po kiekvieno kadro, nors kaip matyti nuotraukose, ir tai ne visada padėjo). Tikra žiema.
Kažkada jau rašiau, kad iš visų metų laikų turbūt labiausiai mėgstu žiemą. Tad mane daug lengviau sutikti su fotoaparatu sningant nei tarkim sprogstant pirmiesiems žiedams (OK, čia jau hiperbolizuoju. Iš tiesų kada besutiktumėt, 75% atvejų aš turėsiu fotoaparatą. Darbas toks…). Tad ir dabar, sulaukęs pirmo tikrai rimto užsnigimo, neištvėriau nepaklampojęs po Neries paupį.
Daug komentuoti nėra ką, tad kviečiu tiesiog pasižiūrėti užtiktų vaizdų.
Nelabai suprantu tą vajų, kuris keliamas dėl skaičiukų pasikeitimo. OK, vakar buvo 2009-ieji, šiandien – 2010-ieji, ir kas iš to? Vienintelis dalykas – kaip pastebėjo vienas pažįstamas, „na, skaičius gražesnis„. Taip, su tuo galima sutikti :) O daugiau…
Bet liaudžiai reikia progų masiškai pasitūsinti, tas tiesa. Kitaip būtų nuobodu, be masinių švenčių. O prakalbus apie nuobodumą, turiu pripažinti, kad naujųjų sutikimas prie televizoriaus, ar besigrumdant minioje, ar tarp keturių buto sienų, per tą nugyventą beveik trečdalį amželio man jau nusibodo. Tad kelintas jau kartas su Naz stengiamės sutikti naujuosius kaip nors įdomiau ir įsimintiniau. Žinoma, ne visada pavyksta. Bet šiemet tikrai pavyko :)
Mat 2010-uosius su nediele STent dalimi, Naz siūlymu, nusprendėme sutikti Dūkštų ąžuolyne, prie Airėnų akmens.
Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau užšalusią Nerį. Kad mačiau – atsimenu, kad jau šiame amžiuje – irgi atsimenu, bet va kada tiksliai… Todėl vakar buvo tam tikras siurprizas :)
Tiesą sakant, čia ne spontaniškas kadras, o iliustracija vienam senam nuotykiui :)
Veiksmas prieš kokią porą metų. Anksti išeinu ir darbo, kaip tik kažkur prieš Kalėdas. Ir saulės šviesa – tokia skani skani: sodri, raminanti, kažkuo net solidi. Tiesiog lyg šviestų per idealiai išlaikyto tikro konjako butelį :)
Kadangi fotoaparatas po ranka, tai pridarau keliolika kadrų visomis kryptimis ir iš anksto džiaugdamasis būsimu vaizdu, važiuoju namo.
Deja, vaizdas, gautas nukrovus nuotraukas, visiškai nedžiugina. Įprastas mėlynai baltuojantis sniegas, jokių arbatos atspalvių, jokios ramybės. OK, turbūt užsimiršęs white-balance nesužiūrėjau. Tai kol saulė dar nelabai pajudėjo, griebiu kitą fotoaparatą ir lekiu laukan.
Antrasis kartas – jau bent dvidešimties minučių fotosesija. Pirštai kaip reikiant apšąla, bet išbandau kelis skirtingus WB variantus, nuo presetų iki rankinio.
Na ir koks vaizdas grįžus namo?
VĖL VISKAS TAIP PAT!!!
Ir tik trečiąkart besiruošiant į lauką su paskutiniuoju turimu fotoapratu, prisimenu, kad ši savaitė – pirmoji, kai nešioju fotochrominius akinius…
Turbūt turėčiau laikyti save nestandartiniu lietuviu. Kai visi ten kaifuoja nuo pavasario, vasaros ir paplūdimių, man kažkaip daug labiau patinka ruduo, žiema ir pelkės.
Kodėl? Turbūt todėl, kad tada/ten ramiau. Ir mažiau žmonių.
Prieš porą savaičių mes su Naz ir Gijumi bei Laru buvome nulėkę į Varnikų botaninį-zoologinį draustinį.
Prieš savaitę kelioms dienoms buvome nulėkę rudeniškai paatostogauti į Dusetas. Apšarmojusios pievos, apledėję prūdai, ūžianti krosnis… Būtų galimybė, pasilikčiau ten bent mėnesiui.
Deja, pavyko tik greitai su fotoaparatu perbėgti per apylinkes…
