– Aišku, – tariau aš. – Bet juk be meilės žmogus – tai tik atostogaujantis lavonas.
– Padaryk, kaip aš, – atsakė Roza. – Pasirūpink vaiką. Tada turėsi ką mylėti ir būsi ramus.
© 1937 Erich Maria Remarque, „Drei Kameraden“
Tag Archives: citatos
L'Amour Terrestre
Circle of Life
– Tu manei, kad jie apsigimę priešai – kad liūtas nepraeis pro paukštį, o tigras pro kiškį, jo nesudraskęs.
Džeinė išraudusi linktelėjo.
– A, gal ir tavo teisybė. Galimas daiktas. […] – tarė kobra. – […] galų gale, – kalbėjo ji, kaišiodama baisų dvišakį liežuvį, – ar ne tas pats – tu suėsi ar tave suės? Atminkit, kad mes visi esame iš to paties molio, iš to paties, tiek mes, džiunglių gyventojai, tiek jūs – miesto. Esame sudėti iš tų pačių dalių; ir medžiai virš galvų, ir akmenys po kojomis, ir paukščiai, ir žvėrys, ir žvaigždės – visi esame lyg vienas, ir mūsų vienas galas.
© 1934 P. L. Travers, „Mary Poppins“
Visa tiesa apie populiarumą
„Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno „The Lost Symbol“. Ir greičiausiai ji jam patiko.“
„A world of hits„, The Economist
C'est la vie
Robertas Grinhilis įjungė motorą ir stebėtinai lėtai išvažiavo atgal į plentą.
– Vili, drauguži, nesikrimsk.
– Kiek galima krimstis, – atsakė Vilis. – Dabar aš mokausi taikytis.
– Su kuo taikytis?
– Su tuo, kad šiandien rasiu lobį – skrynią žuvų konservų ir nė vieno atidarytuvo, o rytoj tūkstantį atidarytuvų ir nė vienos konservų dėželės.
© 1962 Ray Bradbury, „A Miracle of Rare Device“
Déjà vu
— Butelį ir taurelę, — paprašė Doilas.
— Parodyk grynuosius, — atsiliepė Benis.
Doilas padavė jam vieną dvidešimties dolerių banknotą, kuris buvo toks naujas, kad jo šiugždesys griausmu nuskardėjo baro tyloje. Benis labai atidžiai jį apžiūrėjo ir pasiteiravo:
— Kas gi tau juos gamina?
— Niekas, — atsakė Doilas, — aš juos gatvėj renku.
Benis ištiesė jam butelį ir taurelę.
— Baigei darbą? Ar tik pradedi?
— Baigiau, — tarė Doilas. — Fotografavau senį Dž. Hovardą Metkalfą. Vienas žurnalas užsakė jo portretą.
— Tą gangsterį?
— Jis dabar ne gangsteris. Jis jau penketą ar šešetą metų legalus. Jis magnatas.
— Tu norėjai pasakyti „turčius“. Kuo jis dabar užsiima?
— Nežinau. Bet kad ir kuo užsiimtų, gyvena neblogai. Turi padorią lūšnelę ant kalvos. O pats – žiūrėti nėra į ką.
— Nesuprantu, ką jame surado tavo žurnalas?
— Galbūt jie nori išspausdinti pasakojimą apie tai, kaip pravartu būti doru žmogumi.
Doilas prisipylė taurelę.
— Man kas, — filosofiškai nutęsė jis. — Jei man sumokės, aš ir kirminą nufotografuosiu.
— Kam reikalingas kirmino portretas?
— Ar maža pasaulyje psichų! — atsiliepė Doilas. — Gal kuriam ir prireiks. Aš neklausinėju. Žmonėms reikalingos fotografijos, ir aš jas darau. Ir kol man už jas moka, viskas tvarkoj.
© 1958 Clifford Donald Simak, „The Money Tree“
Po velnių, negi VISA TAI jau buvo ir prieš pusę amžiaus?..
