Žinote, pastebėjau vieną įdomų dalyką. Kažkada metalas garsėjo kaip pati garsiausia ir triukšmingiausia muzika, tariamai (vienintelė?) kenkianti ausims. Šiais laikai į kokį stambesnį koncertą benueitum – visur garso lygis patiekiamas toks pats. Ir jis tikrai ne mažas. Def Leppard, Björk, Status Quo – visur garso paduos tiek, kad maža nepasirodys…

Vakar „Utenos“ arenoje griaudėję Status Quo skambėjo kaip kuo tikriausias metalas…

Nesu didis šios grupės fanas. Tiesą sakant, nesu jos fanas išvis. Bet taip, jų muzika patenką į tą pačią kategoriją kaip ir Motörhead bei AC/DC – visada nuspėjami ir niekaip nepasikeičiantys, visur daugiau mažiau rokenrolas ir visų šitų trijų grupių galima smagiai klausyti, bet ne daugiau kaip poros albumų iš elės – daugiau tiesiog kantrybės nebeužtenka. Man pačiam, prisipažinsiu, kartais nepasiseka įveikti ir pirmojo, vienu klausymu ;)

Status’ai patys pasišaipo iš savęs – paskutinysis (28-asis) albumas vadinasi „In Search for the Fourth Chord„. Kurį jie atseit turėjo pristatinėti vakar, bet iš tiesų pliurino vien senus savo hitus, tuo labai džiugindami publiką. Iš naujojo disko buvo atpiltas vienui vienintelis, bet ko gero, ir labiausiai vykęs gabalas – „ of the End„, tiesa, gyvai skambantis truputį chaotiškiau.

Kaip keliais žodžiais apibūdinti visą koncertą? Hm, ko gero tiksliausias pasakymas būtų „pusantros valandos nenutrūkstančio rokenrolo“ :) Senukai (Francis Rossi – tas, kur su kasele – baiginėja šeštąją dešimtį) energijos tikrai turi. Tiesa, didžiausią pasirodymo energijos dalį sudarė pats muzikos žanras – aiškaus, kietoko ritmo boogie rokas su pakankamai aštriomis gitaromis ir visai žaismingais klavišiniais, ir pagrindinio grupės dueto amžius visgi jautėsi. Bet tame ir kaifas – stebėti, kaip nuoširdžiai tūsinasi jau tikrai garbaus amžiaus vyrai, savo muzika vis dar sugebantys užkabinti pakankamai įspūdingus kiekius tikrai paties įviauriausio amžiaus žmonių.

Vienas žinomesnių grupės hitų – „In the Army Now“ (kuris iš tiesų yra net ne jų pačių kūrybos, o belgų Bolland & Bolland ) prasidėjo itin atmosferiškai ir galingai, deja, publikos „backingo“ asinchroniškumas su muzika gabalą gerokai išdarkė. Bet tenka pripažinti, su keliatūkstantine minia staugti „you’re in the army!“ – smagu ir nepamirštama :) O kalbant apie hitus – buvo atkalti visi, išskyrus „Burning Bridges„.

Viską apibendrinant – buvo gerai. Kai kur silpniau, nei norėtasi, kai kur – stipriau, nei tikėtasi, bet čia antras koncertas, po Def Leppard, į kurį neabejodamas eičiau antrąkart, tiklsiau, eisiu kai/jei vėl atvažiuos. Ne tai, kad kažas labai ypatingo, tiesiog smagiai praleistas laikas ir puikus atsipalaidavimas.

Tiesa, dar vienas dalykas. Susidarė įspūdis, kad kokiame koncerte kokį solo beiškaltų būgnininkas, visada atsiras teigiančių „oho, kaip pavarė! Va čia tia būgnačius! Niekas kitas taip nepavarytų!!!„. Ta proga net sukūriau atskirą giją Ferrume – „Įspūdingiausias matytas būgnų solo“. Kalba eina apie gyvai matytus, o ne DVD/youtube&stuff būgnininkų pasirodymus. Pareikšti savo įspūdžius galima ir šio įrašo komentaruose – man tiesiog labai įdomu :)