Atostogos yra gerai. Šįkart su Naz trenkiamės į Daniją – pas Cathy, į Kopenhagą. Labai atsipūtęs meistas, kas turi ir pliusų, ir minusų (pastarųjų, tiesą sakant, nė nepastebėjau, nebent akivaizdžiai nesveiką dviračių kiekį ir stiprų alaus tvaiką ankstų šeštadienio rytą, nors ne tokie čia jau ir minusai, kai pagalvoji ;), iš tiesų – ne toks jau ir brangus (OK, mokėti 7-10 LTL už alaus butelį reikia tiesiog priprasti), panašios sumos nuteka iš piniginės ir čia, Lietuvoje.

Gerai, apie viską nuo pradžių.

Atvykstame antradienio rytą. Iškart įdomus pastebėjimas: Vilniaus oro uosto metalo detektoriai gerokai jautresni, nei kopenhagiškieji: pirmieji nepripažįsta mano gana paprastų, jokio papildomo tiuningo neturinčių batų, antriesiems tai kažkaip neužkliūna. Visas antradienis – nieko ypatingo, klasikinis turistinis blaškymasis, neišvengiamas Undinėlės lankymas ir panašiai. Linksmų nuotykių patiriu tik su alumi: parduotuvėje išsirenku tris random man dar negirdėto pavadinimo alaus butelius, namie pradedu degustaciją. Pirmas gurkšnis. Išvirtusios akys. Žvilgsnis į etiketę. Po itin skrupulingo ieškojimo, pamatau mažytėmis raidelėmis užrašytą voltažą: 10,5%. Gerrrai… %) Šiaip ne taip pribaigiu tą skystą kurą (o vadinasi jis Master Brew), atsidarau kitą butelį. Gurkšnis. Nustebęs žvilgsnis į etiketę. Mažytėmis mažytėmis raidelėmis parašyta: 1,9%… Gerrrai… Ačiū dievams, su trečiuoju butelių jokių staigmenų neįvyksta.

Trečiadienis. Nemokamų muziejų diena. Kadangi trečiadienis, jamam tris: Kopenhagos Botanikos sodą, Muzikos muziejų ir Karališkąjį arsenalą. Pirmasis – netikėtai įdomus. Na taip, mėgstu gamtą, bet iki šiol visokiems botanikos sodams buvau absoliučiai abejingas – na, auga kažkokie augalai, ir tiek. Booooring. O čia… nežinau tiksliai kuo, bet užkabino. Jau vien parkas – savo išplanavimu, augalų suderinamumu, tiesiog atmosfera kažkuo veža. O paskui ir tropiniai šiltnamiai su įspūdinga augmenija, ypatingai – jos įvairove ir džiungliniu tankiu. Na o labiausiai užvežė centrinis pavilijonas-šiltnamis, kuris imituoja tropikus ir kur galima užsiropšti į antrą aukštą (kažkur 20m nuo žemės), kur prasideda kuo tikriausias pragaras, tik kad drėgnas: fotoaparatas rasoja, lapai šiugžda, prakaitas pila… Super atrakcija. Rimtai.

Muzikos muziejus – pakankamai nuobodus. Man kažkaip pritrūko interaktyvumo. Užtat iškristalizavau savo idealaus muzikos muziejaus koncepciją – norėčiau, kad šalia kiekvieno įdomesnio eksponato (pvz., trigrifės liutnios ar crazy formos smuiko), stovėtų ir po veikiančią jo kopiją, kurią galima būtų pačiam išbandyti. Nes dabar taip žiūri žiūri į apdulkėjusį eksponatą, ir… nieko. Kaip su juo grojama – smalsu, o pabandyt neišeina >:/

Arsenalas. Wow. Eksponatų kiekis kicks ass. Praktiškai, ta scena iš Matricos – „So what do you need? Guns. Lots of guns…„. Neįsivaizduoju vyriškos lyties asmens, kuriam šis muziejus nepaliktų įspūdžio. Pirmas aukštas – artilerija. Nuo viduramžių iki WW2. Ne kopijos, bet viską galima čiupinėti, fotografuoti, etc. Apskritai, fotografavimo sąlygos danų žemėje mane nuoširdžiai sužavėjo – fotografuoti (o taip pat – ir čiupinėti) natūraliai galima visur, kur nėra ženklo „fotografuoti draudžiama“, o tokius mačiau tik dvejose vietose: Chrisitianijoj ir oro uoste, nuo security check (prisiminus, kokius pas mus reikia prašymus rašyti, norint išvykimo salėj fotografuoti… ech…)
Gerai, grįžtant prie arsenalo. Taigi, lots of guns, tiek pirmame aukšte (minėtoji artilerijos salė), tiek antrajame. Pastarajame – šarvai, šaltieji ginklai ir praktiškai šaunamųjų ginklų istorija. Eksponatų skaičius – tūkstančiai, neperdedant. ~300 m ilgio salė, per kurios visą ilgį – 5 eilės stendų, lentynų lentynos su pačiais įvairiausiais žudymo prietaisais. Ir šautuvai (tiksliau – muškietos) su ~5 m ilgio vamzdžiu, ir japoniškieji kulkosvaidžiai iš WW2. Tiesa, visi po stiklu. Bet kartoju, visa vyrija – must see.

To be continued…