Šį trečiadienį dalyvavau superiniame renginyje – „Ateities Generatoriuje“. Idėja gana paprasta – keli įdomesni žmonės dėsto įvairius dalykus: istoriją, ekonomiką, geografiją, gimtąją kalbą ir t.t. – bet kažkodėl nepraktikuojama pas mus, Lietuvoje. O čia va toks Andrius Kleiva ne tik sugalvojo, bet ir įgyvendino. Iš esmės pats vienas, vienuoliktokas, tik su bendramokslės pagalba. Prikalbino Švietimo ministeriją, surado rėmėjus, lektorius.

Apskritai, Andrius yra unikalus žmogus. Atsimenu, antrosios Lietuvos blogosferos bangos metu (~2007) niekaip negalėjau patikėti, kad čia rašo vos 11 metų turintis veikėjas. Nes, na, tikrai ne vienuolikmečio rašyta. O dar paskui organizuojamos „BlogOut“ konferencijos pajūryje… Ne, rimtai, čia kažkoks šmaikštuolis, berniuko nuotrauką iš internetų nufirfinęs, linksminasi.

Paskui kažkuriame „Logine“ pamačiau Andrių. Nuosavą stalčių reikėjo lipnia juostele atgal prisiklijuoti.

„Ateities Generatoriaus“ organizacija buvo aukščiausio lygio. Patikėti, kad tai padarė du vienuoliktokai – sunku. Kokia nors ministerija čia įkurtų darbo grupę iš kokių 5-6 žmonių, mažiausiai. O čia – savo iniciatyva, be jokio atlygio.

Ir žinote, kas keisčiausia? Abu organizatoriai neatrodė tiek jau ir pavargę :D
Jaunystė, taip sakant…

Kuo bus Andrius po kokių 10 ar 20 metų – aš visiškai neįsivaizduoju. Tiesiog fantazija neneša. Bet galiu tvirtai pasakyti – bus tuo, kuo užsinorės, o ne tuo, „kaip jau gyvenimas lėmė“.

„Ateities Generatorius“ vyko Palangoje, Palangos Senojoje gimnazijoje. Mokykla – ohoho. Sporto salė nedidelė, bet dviejų aukštų ir su elektroninėmis švieslentėmis. Kino teatro dydžio aktų salė (kurioje savaitgaliais rodo filmus). Akvariumai kabinetų sienose (na gerai, tik vieną tokį mačiau, bet vis tiek!). Dubstepas vietoje skambučio.

Ir akivaizdu kad ne valdininkų iniciatyva. Patys norėjo, patys pasidarė. Ne be tėvų pagalbos, aišku, bet akivaizdi paties jaunimo iniciatyva.

Pranešėjų buvo aštuoni: animatorius “ target=“_blank“>Meinardas Valkevičius, filmų, reklamų kūrėjas Artūras Eimulis, sunkiosios atletikos federacijos viceprezidentas Bronislavas Vyšniauskas, buriuotojas, buvęs žurnalistas Rokas Arbušis, „Microsoft“ atstovas Tautvydas Dagys, DNB banko atstovas Arvidas Bendorius, buvęs teisingumo ministras ir dabartinis Seimo narys Remigijus Šimašius ir Jūsų visiškai nenuolankus netarnas.

Ne visai suprantu, kodėl į kompaniją buvau pakviestas ir aš, bet tris pamokas dėsčiau lietuvių kalbą, rašytinę kalbą ir kalbą apskritai. Dėstyti buvo įdomu dėl dviejų priežasčių – pirma, man visada labai įdomu bendrauti su jaunesniais už save, antra – šiomis dienomis kaip tik turiu stomatologinių problemų, ir nuskausminamieji kartais veikė ne visai taip, kaip turėjo :)

Aiškinau, kad mums labai pasisekė, kad gimėme Lietuvoje. Nes lietuvių kalba – palyginus sudėtinga, o atlikdami sudėtingas užduotis, laviname protą. Taigi, gimėme – ir turime natūralų hantelį for free!

Taip pat bandžiau paaiškinti, kaip reikia sukalti gerą tekstą – kad jį skaityti būtų ir naudinga, ir malonu šiais e-medijų laikais.

Visą renginį vainikavo pietūs diskusija. Šioje vietoje Andrius, reikia pripažinti, su manimi prasuko neblogą vadybinį triuką – iš pradžių prikalbino moderuoti diskusiją, o paskui nekaltai paklausė: „O apie ką bus diskusija?..“ Išsisukau su „Ko neišmokys mokykla“…

Diskusija gavosi gerokai įdomesnė ir smagesnė, nei planuota. Visi puikiai atliko roles, kurių iš jų ir tikėjausi: mokytoja gynė mokyklą ir švietimo sistemą (nors viena pirmųjų jos frazių buvo kultinė – „visų pirma, aš nenorėčiau būti moksleivių vietoje“), Tautvydas motyvavo, o R. Šimašius generavo idėjas, ką galima būtų daryti geriau. Beje, vieną R. Šimašiaus citatą reikėtų padaryti paveikslėliu, ir įsilaužus į visų, kas dirba su Lietuvos švietimo sistemos strategijomis, kompiuterius, uždėti kaip wallpaperį:

Manau, pagrindinis dalykas – pagarba. Kai mokykla girsis ne tik kas kur įstojo, bet kad ir geriausias miesto stalius, šaltkalvis ar variklių meistras yra baigęs šią mokyklą, šie žmonės jausis ne gadinantys statistiką, o mokyklos ir bendruomenės pažibos.

Diskusijos išvados nebuvo itin originalios, bet jas jaunimui tikrai reikia kartoti, ir kuo dažniau bei kuo įsimintinesni žmonės tai kartos, tuo bus geriau: reikia gyventi savo galva, reikia remtis kritiniu mąstymu (nejaugi tikrai bus gerai, jei stosi į universitetą vien dėl to, kad taip nori tėvai, nors pats jauti stiprų potraukį veržlėrakčiams ir grąžtams?), reikia mokytis įvertinti riziką, o pabaigai – vėlgi, remiantis R. Šimašiaus mintimis – ar žmogus nugyveno laimingai rodo ne tai, kiek daug vienoje ar kitoje skalėje jis pasiekė, o ar gyvenimo pabaigoje jis gali nuoširdžiai pavadinti savo gyvenimą laimingu. Nesvarbu, kuo buvai – ministru, megakorporacijos CEO, geriausiu rajone tekintoju ar kukliu batsiuviu, su pasimėgavimu užauginusiu krūvą vaikų.

A, o kodėl tokia įrašo antraštė? Čia net ne mano mintis – taip automobilyje ramiu ir užtikrintu balsu pareiškė Arvidas Bendorius. Bet visiškai pritariu Arvidui. Aš, būdamas dešimtoku ir mokydamasis tiksliųjų mokslų mokykloje, tikrai nežinojau, kas toks yra Stephenas Hawkingas, o čia teigiamai ošė net merginos. Bendravimo laisvumas, pasitikėjimas savimi, neužsidarymas savyje. Žinoma, yra visokių – yra ir tokių, kurie mieliau griaužia sėmkes prie surūdijusio golfo, bet tokie prie ateities kūrimo tikrai neprisidės, tai aš ir ramus. Nes tie, kurie tikrai prisidės, potencialo turi – sakyčiau, daugiau, nei mūsų karta (hehe, kaip seniokiškai skamba). Galimybių – taip pat daugiau, nei turėjome mes, ir čia ne bėdavoju, kaip mums buvo sunku, ar duodu netiesiogines užuominas, kad mes kietesni, nes gyvenome sunkesnėmis sąlygomis, o nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jaunimui atsiveria didesnės galimybės.

Hey, juk jie galiausiai mums pensijas uždirbinės!

Beje, dar vienas Arvido gerai pastebėtas momentas – šiuolaikinis jaunimas yra brandesnis. Tiek Arvido, tiek dar mano paauglystės laikais, jei vaikinas ir mergina ar kartu kur eidavo, ar darydavo ką nors kartu (tarkime, kartu ruošdavo pamokas. Ne, tikrai vien tik ruošdavo pamokas) – tai jau vis tiek kažką reiškė, santykių prasme. Dabartiniai paaugliai pernelyg nesureikšmina lytiškumo bendroje veikloje. Mano vertinimu – tai puiku. Tai natūraliai ateinanti, o ne buka ir neįtikinama įstatymo raide reglamentuota lyčių lygybė.

Žodžiu, aš ramus. Viskas bus OK.

 

2012 II 10 Atnaujinimas: OK, paveikslėlis wallpaperiui jau yra. Dabar tik beliko surasti hakerius. Tik dėmesio – kai dėsite , darykite centered, nes paveikslėlio rezoliucija nedidelė!