Juodai baltame traukinyje sėdi jaunas juodai baltas žmogus. Traukinys važiuoja per bespalvį pasaulį, kurio šiaip jau nematyti – jį slepia žaliuzės ant vagono langų. Norėdamas pamatyti, kas ten anapus, turi žiūrėti pro tarpelį.

O ten – nieko džiugaus. Begaliniai miškai. Proskynos su apdegusiais naujakurių vežimais, laukymės su indėnų palapinių liekanomis.

Kažkuo makabriškas traukinio kūrikas irgi bespalvis, bet nesunku atspėti, kokios turėtų būti jo akys.

Raudonos.

Įraudusios nuo anglies dulkių ir garvežio katilo kaitros. Be to, jis kažkoks pagiežingai pranašiškas. Sužinojęs, kur jaunasis žmogus važiuoja, su fatališku įsitikinimu pareiškia:
– Į Mašiną? Tu ten nieko nerasi, tik savo kapą.

Šūvis. Dar vienas!
Dar vienas.
Jaunasis žmogus krūpčioja. Visi vyrai vagone šoka iš savo vietų, traukia savo senovinius ilgavamzdžius ir pradeda pyškinti pro langus. Kūrikas ramiai ir lygiai taip pat fatališkai parodo pro langą:
– Žiūrėk. Jie šaudo buivolus.
Ir tiriamai žiūri į lagaminu besidengiantį jaunąjį keleivį.

Daugmaž tokios pirmosios Jimo Jarmuscho filmo „Dead Man“ minutės. Visiškai neaišku kas, visiškai neaišku kodėl ir tuo labiau neaišku, kas bus toliau. Bet vien to, ką matai ir girdi – pilnai pakanka. Taip, labai svarbu ir tai, ką girdi – muzikinis filmo takelis, įrašytas Neilo Youngo, čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Turbūt – svarbiausią iš visų mano matytų filmų. Žemų tonų, aidi elektrinė gitara įsiterpia retai, bet lyg teptuko mostelėjimu pabrėžia detales, vaizdus, scenas.

Pirmąkart žiūrint (o buvo tai daugiau nei prieš dešimtmetį), dar visiškai nesidomėjau fotografija. Na, pliaukšt, pliaukšt, čia gavosi gražiai, čia – nepavyko. Kaip padaryti gerai – neįdomu. Bet dabar, po kelių metų, praleistų šiapus objektyvo, akivaizdu tai, kas tuomet nė kiek nerūpėjo – „Dead Man“ yra žiauriai, ŽIAURIAI fotografiškas filmas.

Lėtos scenos, kuriose turi pakankamai laiko ne tik apžiūrėti veikėją, bet ir įsiklausyti ir net apsvarstyti porą versijų – ką jis pasakė ir ką jis iš tiesų pasakė. Taikliai parinktos (ar nuslėptos) detalės, kurias taip pat įdomu stebėti, ypač žiūrint nebe pirmąjį kartą. Spalvų nebuvimas (filmas 1999-ųjų, bet juodai baltas). Tiesiog judanti klasikinė fotografija…

Taip, vienas raktažodžių, apibūdinančių „Numirėlį“ – „lėtas“. Protagonistas šauna į žudiką, bet nepataiko. Pasižiūri. Vėl šauna. Vėl nepataiko. Pavyksta tik trečią kartą. Visą tą laiką žudikas stovi prie kambario durų ir suakmenėjęs laukia. Skamba neįtikėtinai, kvailai? Bet tinka…
Ir nors visas filmas – tai sužeisto žmogaus bėgimas nuo užsiundytų žudikų, niekas pernelyg neskuba.

Kitas raktažodis būtų „transcendencija“. Filmo „arkliukas“ – XVIII-XIX amžių sandūros britų poetas, mistikas ir dailininkas Williamas Blake’as. Tiesa, pastaroji Blake’o veikla juostoje neaktuali, bet pirmosios dvi išnaudojamos visu galingumu. Mat pagrindinis filmo herojus… irgi Williamas Blake’as. Tiesa, ne britas, ne poetas, o paprasčiausias XIX a. buhalteris iš Klyvlendo. Ar bent jau pats visą gyvenimą tikėjo, kad tokiu yra. Bet štai, būdamas sužeistas ir bėgdamas nuo persekiotojų, sutinka gerai apsiskaičiusį… indėną, kuris pradeda jaunuolį įtikinėti, kad šitas Williamas iš tiesų yra anas Williamas, ir kad jis jau yra miręs, tad bijoti mirties kaip ir nebėra prasmės…

Filme gausu ir kitų – tyčinių ar netyčinių – aliuzijų. Merginos, kuri ir įžiebia visą sumaištį, vardas Thel (W. Blake – „Book of Thel“). Grandioziškiausio filmo antagonisto, labiau pagrobtu arkliu nei žuvusiu sūnumi besirūpinančio veikėjo pavardė – Dickinsonas (ar reikia sakyti, kas įrašė turbūt geriausią sunkiosios muzikos albumą ever, kaiptyč paremtą Williamo Blake’o kūryba?..). Na ir taip toliau.

Veikėjų charakteriai – ryškūs (bet ne įkyriai!) ir lengvai įsimenantys. Jaunas, pasimetęs savyje ir visur kitur Williamas Blake’as, keliaujantis į savo mirtį. Nutukęs visada ir viską apie gyvenimą tvirtai žinantis indėnas, vardu „Niekas“, arba jei tiksliau – „Tas Kurs Daug Kalba Ir Nepasako Nieko“, nuolat be pykčio primenantis merdėjančiam Williamui, kad šis yra „stupid fucking white man“. Nuprotėjusių medžiotojų-traperių trijulė… na ir taip toliau.

Aktorių komanda – stipri. Johnny Deppas, Gary Farmeris, Crispinas Gloveris, Johnas Hurtas, Billy Bobas Thorntonas ir režisieriaus numylėtas Iggy Popas :) Keista tik, kad Tomo Waitso nėra ;) Jis čia kaip reta tiktų. O režisierius – Jimas Jarmuschas – išlieka savimi: per kasdienybę žiūrintis į kažkokią lengvą beprotybę, šyzovą siurriką, ne visai tradicinį simbolizmą.

Mėgstamiausia juosta iš visų – nuo tada, kai pirmąkart pamačiau, gal prieš dešimt metų ar daugiau. Nepasiant to, pirmąkart sužiūrėti viską nuo pradžios iki galo reikėjo kelių prisėdimų – filmas tikrai ne iš lengvųjų, tik sunku pasakyti, kuo…

Jis tiesiog kitoks.

P.S. Tai gal turite tabako?..