Šiemetinė „Tebūnie Naktis“ bent jau mums turbūt buvo pati trumpiausia, pati šlapiausia, bet ir… nežinau, kaip Naz, bet bent jau man – antra pagal įdomumą (ne, pirmosios „Tebūnie Nakties“ dar niekas neperspjovė). Ir realiai viskas – dėl vienui vienintelio aplankyto „taško“…

Vakaro pradžia, švelniai tariant, neįkvepia. Įkyrus ir visai necharizmatiškas lietus, maža to, po neperlyjamu apsiaustu tiesiog tvanku. Dilema – nematyti dėl to, kad akiniai aplyti ar dėl to, kad jie rasoja?.. Bandau abu variantus, abu – lygiaverčiai.

Pirmasis „kultūros taškas“ – „Meno Celės“ Maironio gatvėje. Per visus keturis ar kiek ten aukštų įdomesnių darbų vos du. Kažkas pakankamai įdomaus su 3D vaizdais rūsyje ir paties žiūrovo malonei nulemta instaliacija su jungikliais tamsiame kambaryje (žr. viršuje).

Kita stotelė – Rotušės aikštė. Čia turėjo vykti „žolininkų turgus“, iki 22.00 valandos, bet užklydus kiek po aštuntos, randame vos keletą palapinių, kurios ir taip jau išmontuojamos. Spėju prasisukti su alumi: paragauti tikrai skanaus pasvalietiško „Apynio“ ir su šiokia tokia nuolaida įsigyti pilstomo Vilniaus rajono „Bitės“ (medaus) alaus (argumentas nuolaidai – „na gi, juk vis tiek tokiu oru iš jūsų niekas nepirks“ – pasirodo, suveikia ;)

Čia dalis kompanijos, neišlaikiusi orų spaudimo, nubyra.

Patraukiame į VU Medicinos fakulteto ten kažką Čiurlionio gatvėje. Ten gauname puikų pavyzdį, kaip NEREIKIA organizuoti renginių.

Apsauginis įsakmiai nurodo, kur mums reikia eiti. Pirma stotelė. A la lietuviška kunskamera ir plastikiniai įvairių sužeidimų muliažai iš teismo medicinos srities. Daug žmonių, visi stengiasi perskaityti lotyniškas ir rusiškas etiketes. Tiesa, yra ir lietuviškų, bet jų – mažuma.

Antra stotelė. Kaukolių kambarys. Tiksliau, koridorius su pasieniais išrikiuotomis po stiklu eksponuojamomis kaukolėmis. Iš pradžių vaizdas atrodo visai smagus, bet kadangi nėra jokių paaiškinimų – na, Kutna Horos Kostnicoje nepalyginamai efektingiau ;)

Čia situaciją vos vos pataiso kažkokio studenčioko vedama „ekskursija“ po vieną iš kabinetų. Deja, kabineto dydžio ir klausytojų santykis toks, kad kol pats prieini prie aptariamo eksponato, gidas jau priekyje per kokias tris ekspozicijas, tad belieka bandyti įsidėmėti jo pasakojimą ir paskui susieti jį su galų gale pasiektu eksponatu.

Visiškas fiasko įvyksta trečiojoje stotelėje – visi žiūrovai surenkami į vieną vietą, pro vieną įėjimą suleidžiami į patalpą ir duodama suprasti, kad jokio gido ir pasakojimo nebus, o „kas nori, tai išėjimas va toje pusėje„. Lankytojai žioplinėja, bando susigaudyti kuklioje medicinos įrankių ekspozicijoje, vėliau – stebėti padriką VU Medicinos fakulteto istorijos prezentaciją skaidrėse, kol galų gale tiesiog išprašomi lauk.

Maža to, jau paliekant Medicinos fakulteto patalpas, apsauginis vos ne turgaus apsauginių maniera stabdo naujus lankytojus ir varo juos lauk – „nu kur jūs lendant, kur? Baigėsi viskas. Kita ekskursija – po valandos, tada ir ateikit„. Kai pati „ekskursija“ trunka maksimum pusvalandį, o ir persidirbti joje nėra kam… Kam ta pusvalandžio pertrauka? Įtemptiems nesamų gidų nervams nuraminti?..

Vis dar skeptiškai nusiteikę užsukame į greta esantį VU GF fakultetą, kurio lange šalia įėjimo – irgi „Tebūnie naktis“ plakatas. Jei ir čia taip…

O štai ir ne!

Čia – net dvi ekspozicijos: geologijos ir zoologijos. Kadangi į geologiją, kaip skelbiama renginio programėlėje, reikėjo registruotis iš anksto, tai patraukiame į zoologiją. Čia plakatais skelbiama, kad parodos tema – gyvūnų ir lietuvių mitologijos sąryšis. Cool!

Vos užsukus į pirmąją ekspozicijų salę, čia jau susiduriame su grupele tokių pačių žioplinėtojų, kaip ir mes, tik čia, pasirodo, yra ir gidė, ir ekskursija jau vyksta (ir – be jokios registracijos!). Visa mitologija pasireiškia tik popieriniuose lapuose, kur ne kur iškabinėtuose ekspozicijoje, ir neretai apsiribojama tiesiog Lietuvos miestų ir miestelių herbų analize. Na bet ir už tai ačiū. O gidė tuo tarpu pasakoja… apie viską – apie Pietų Amerikos šarvuočius, apie tai, kad šiais laikais vyrai nebenešioja moterų ant rankų, todėl jų skeletai nebe taip skiriasi nuo moterų skeletų, apie intymiuosius banginių kaulus ir taip toliau, ir taip toliau. Pasakojimas akivaizdžiai improvizuotas, bet yra, kas atidžiai klauso, todėl pernelyg neįžeidžiant gidės, galima savarankiškai bastytis tarp ekspozicijos stelažų ir viena ausimi klausyti, ką ji ten kalba.

Beje, pati ekspozicija, atrodo, nepasikeitus nuo tų laikų, kai paskutinįkart ją mačiau – t.y. nuo 1993 ar 1994 metų. Bet vis tiek įdomu.

Gidės pasakojimas žinduolių ir paukščių skyriuje baigiasi, patraukiame į žuvų, roplių, vabzdžių ir visa ko ten kitko skyrių. Ir čia, apžiūrinėjant pačius pirmus eksponatus – žalčius, angį & co, prie mūsų prisistato daugmaž mūsų pačių amžiaus gidas su į „uodegą“ surištais plaukais. „Dr. A. P„, kaip vėliau perskaitau kortelėje (pavardė „Riedančioms Uoloms“ žinoma ;). Čia ir prasideda įdomiausia vakaro dalis…

Žmogus žino, ko bepaklaustum. Rimtai. Vietoj planuotų daugmaž 20 minučių, antrojoje ekspozicijos salėje praleidžiame gal valandą. Pokalbiai – apie viską, pradedant baliniais vėžliais („geležinėmis varlėmis„! :), kulinariniu zoologijos aspektu, Lietuvos plačiažnyplių vėžių išsaugojimo motyvacija, ungurių, pingvinų, kažkurių ten Meksikos-JAV drugių migracija ir baigiant tuo, ką dabar veikia prof. R. Kazlauskas, kokių parazitų galima nusipirkti lietuviškuosiuose prekybcentriuose ir dar dešimtimi temų.

Gaila, kad VU GF turi tokią sąlyginai nedidelę zoo-ekspoziciją. Mielai būčiau prasinešęs dar bent per porą salių. Bet jei kada lankysitės – linkiu, kad pasisektų, ir į gidus gautumėt Dr. A.P.

Gerai, visgi čia ne vien muziejų, bet ir kitokios kultūros naktis, tai paliekame VU ir patraukiame į miestą. Čia jau seniai nebelyja ir žmonių – minios. Kas bent jau man asmeniškai ne itin patinka ir kuo būtent man iki šiol geriausia pati pirmoji „Tebūnie Naktis“ – žmonių ten buvo bent perpus mažiau, tad renginiuose beveik nereikėjo grumdytis.

Aplenkiame minią, Lukiškių aikštėje laukiančią Geniušo ar tai pasirodymo, ar tai biso, ir atsiduriame prie Baltojo tilto ir Swedbank terasos. Swedbanko išorėje – Danisevičiaus ir Gelūno fotografijų paroda „720 Nanometro„. 720 nm – tai šviesos bangos ilgis, populiariausias infraraudonojoje fotografijoje, tad parodos tema kaip ir aiški :) Darbų nelabai daug, dauguma – tikrai tiek įdomūs, tiek gražūs, bet jau apšvietimas… Na, jausmas, lyg būtum roko koncerte. Ant scenos. Tik stroboskopo betrūko…

Apšvietimas kažkodėl nukreiptas beveik į žiūrovą, ir jo stiprumas toks, kad tiesiog žilpina akis. Norint įžiūrėti fotografijas, reikia laukti, kol pasitaikys kokia ramesnė spalva ir ne toks galingas šviesos pliūpsnis, tad eksponatų peržiūra tapo vos ne iššūkiu…

Pakylame į Swedbank terasą. Čia – kinas po atviru dangumi. Ekrane nieko labai įdomaus nematyti, bet tokia gana nedidelė žmonių minia nuteikia visai teigiamai, be to, įsibėgėja dangaus žibintų leidimas prie Baltojo tilto, tad užtrunkame čia kiek ilgiau.

Bet visgi… renginys vyksta ne poilsio, bet darbo dienos pabaigoje, drėgmės prisigėrę drabužiai pradeda nemaloniai rezonuoti su nakties vėsa, sudrėkę batai pradeda trinti kojas, tad palengva ima gimti mintys apie vakaro užbaigimą. O gaila. Renginių, kuriuos būtų verta pamatyti – daugiau, nei norėtųsi. Ir jau arčiau ryto žmonių turėtų būti mažiau, o ta pusiaumiegė miesto atmosfera – nežinau, bent jau man – tikras kaifas.

Patraukiame namo. Tiesa, nusprendę pakeliui užsukti į paskutinį „tašką“ – Energetikos ir Technikos muziejų, kuriame veikia „Siaubo rūsys„. Deja, ne mes vieni tokie gudručiai, tad pamatę minią, laukiančią prie įėjimo, nusprendžiame, kad jau ir taip esame pakankamai kultūringi šiai nakčiai.

Išvados. Bent jau mūsų atveju, šiemetinei kultūros nakčiai visgi nemažai pakenkė du forsmažorai – lietus ir tai, kad ji vyko ne po poilsio dienos. Trečias man smarkiai nepatikęs dalykas – didėjanti renginio reklama ir didėjantis lankytojų srautas. Nors blaiviai vertinant, pačiam renginiui tai turėtų būti tik į naudą, visgi nejaučiu jokio didelio malonumo visame tame masiškume. Žinoma, reikia dėkoti, kad dar nevyksta nemokamų „Yvos“ ar „69 Danguje“ koncertų (tikiuosi, iki to niekada ir nebus prieita). O šiaip – be jokios abejonės, ačiū organizatoriams ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie renginio.

P.S. Statau dėžę alaus* tam, kas atneš man Naglio Šulijos galvą. Velniai griebtų, galėjo tokio renginio proga ir išvis atšaukti lietų…

__________________
* Konkurso organizatorius pasilieka teisę keisti konkurso prizą be ankstesnio įspėjimo. Pavyzdžiui, į kelis litrus paties organizatoriaus virtos giros :P