Taip ir bėga žiema. Prie progos vis pafotografuoju, pafotografuoju laisvu laiku, bet įsikirtau, kad jei dirbi pagal hobį, tai nuo to nukenčia ne kas kitas, o tik hobis. Rimtai – puikus apšvietimas, sugalvoji puikių vietų, kur turėtų „gerai gautis“, na bet po dienos/savaitės darbų prisiruošti sukarti dar tuos kelis kilometrus tam kad dar fotkinti – na, kartais tampa tikra savimoralės problema :D Ir tokie dalykai paskutiniu metu pradeda pernelyg dažnai kartotis :/

Ką daryti?

Žinoma, keisti darbo profilį :) Taigi, jei netyčia nugirsit, kad kam nors reikia žmogaus, sugebančio pilti tekstą įvairiomis temomis, arba galinčio dirbti su vaizdais, bet kad pačiam nereiktų per dažnai į rankas imti fotoaparato – būčiau dėkingas, jei duotumėte žinoti :)

OK, užteks kalbų, pereikim prie vaizdų. Tiesa, įspėju: „veidovėlio“ ir DeviantArt lankytojams dauguma kadrų jau bus matyti.

Nuotraukos sudėliotos ne chronologiškai, o daugmaž pagal temas ir fotografavimo vietą.

Tik išėjus iš namų…

Vilnelė ties Sereikiškių parku.

Žiemiškas Belmonto krioklys. Iš viršaus.

Kažkodėl pirma mintis, nuvažiavus ankstyvą šeštadienio rytą prie Belmonto krioklių – „va, taip turėtų atrodyti Jötunheimras„. Veidą kandantis šaltis (fotografavimo metu buvo jau keliais laipsniais pakilę nuo -20°C), apsnigtos įtvirtinimų liekanos, suledėję kriokliai ir speige garuojantis vanduo, vis dar besiveržiantis iš ledo sukaustytos upės…

O čia jau – sakykit ką norit, bet Japonija :)

F*** Y**, Swarovski! :P

Tiesa, Belmonte apturėjau ir šiokį tokį nuotykį… Buvau palytėtas lietuviško elito! Žodžiu, nesėkmingai bandant įveikti vieną tokį apledėjusį kalniuką, mūsų mėlynasis volvoerinas susimėtė, užskersavo, ir slysdamas atbulomis, posūkyje įsirėmė į apsauginę užtvarą taip, kad užblokavo visą pravažiavimą. Ir atsistojo taip, kad nei pirmyn, nei atgal. Durna situacija.
Traukiu iki artimiausio namo su SOS šauksmu galugerklyje, stebėtinai lengvai prisiprašau porą vietinių vyrukų, kad padėtų atstumti mašiną nuo tvorelės, o vėl išėjęs į lauką, atokiu atstumu nuo mūsų volvoerino pamatau juoduojantį linoleuminį džipą.
Ir Gitaną Nausėdą šalia džipo.
Pasirodo, blokuoju vinintelį kelią, jungiantį Belmontą su civilizacija… Užstriginau Lietuvos finansų ekspertą!!!
Ir ką? Išvažiuoti tai reikia… Ir p. Gitanas pasiryžta prisijungti prie surinktosios stūmikų komandos!
Jungtinės pajėgos suveikia, automobilis ištiesinamas, atbuliniu nuslystu į kalno apačią, o ponas Gitanas greitai greitai šoka į savo džipą ir nurūksta, kad net ledukai į šonus pažyra. Turbūt, kad netektų vėl stumti, jei kas…
Tuo tarpu vietiniai palaukia, ar tikrai sėkmingai įveiksiu įkalnę, ir net nelaukdami padėkos, patraukia namo. Pamojuoja, išgirdę mano staugiamą „ačiū“ jau nuo viršukalnės ir… pamatę, kad viršukalnėje vis tebestoviu (iš tiesų tai susirinkti avarinio ženklo), vienas net vėl pradeda rabždintis viršun – gal vėl kas atsitiko?..
Taip, žmonės skirtingi…
Prisiekiu barzda, kai tenykščiai keliai taps pravažiuojami, nuvešiu butelį. Vyrukams, ne Nausėdai…
O užpakalinio dešinio volvoerino sparno, kurį lietė Lietuvos finansų experto delnai, nebeplausiu. Gal krizius mane greičiau aplenks…

Taip, visur čia – Neris. Šniokščianti, pašėlusi, vietomis – net putojanti :) Vaizdai, tiesą sakant įspūdingi ir netikėti. Vietose srovė tikrai primena Vilnelę, būtų net smagu su baida prasinešti :)

„Palydovinis vaizdas“ nuo… Žirmūnų tilto viršaus :)

Neseniai buvome nuvažiavę ir į Varnikus. Vėl. Pasižiūrėti, kaip atrodo žiemą.

O atrodo, sakyčiau, visai įdomiai:

Na ir kaip gi be šalčio temos, kad jau taip įspūdingiau spustelėjo paskutiniu metu :) Ech, gera žiemužė pasitaikė. Tokia tikra ir svarbiausia – savalaikė. Vaizdai tokie, kad net ir prie -25°C traukia į lauką papleškint :) Keletas šalčiausių miesto ir jo apylinkių vaizdų:

Na ir taip… Dabar – tai jau tikrai sniegena, joks ten ne bukutis:

Atsiprašau už kokybę, fotografuota pro langą, bet iš arčiau nepavyko… O tokį dalyką įamžinti norėjosi.

O pabaigti norėčiau vienu tokiu… truputį mane sukrėtusiu kadru. Na, sukrėtimas – gerokai per stiprus žodis, tiesiog prisiminiau, kaip vaikystėje, devintojo dešimtmečio pabaigoje, šėldavau va lygiai tokiomis pačiomis žiemomis (ir beje, lygiai toje pačioje vietoje, kur padarytas kadras). Su kiemo draugais, rogėmis, slidėmis (atsimenat, buvo paplitusios tokios trumputės, nedaug už batą ilgesnės?) prisiminiau tuometinius žaislus, interesus, bendravimo būdus… Kaip norint išsikviesti draugą į kiemą, tekdavo po jo buto langais šaukti „An-ta-nai! An-ta-nai!“. Kaip tėvams taip pat tekdavo šūkauti pro langus arba patiems eiti į kiemą, kad parsitempti savo šlaputėlę, išraudusią ir visą snieginą atžalą namo…

O dabar… rogės ir MOBILIAKAS???