Kažkada rašiau:

„Na ką, profesionalų kompiuterinį žaidimą išleidau, albumą įrašiau, beliko knyga ir filmas?“

Nuo to laiko dar ir filmas atsirado (tiesa, ne visai toks, kokio kada nors tikėjausi, bet užtat savo kailiu patyriau, kas iš tiesų yra filmų kūrimas), tad iš pirminio plano liko tik knyga?

Mes jamam šitą reikalą!

Beveik nejuokauju. Nejuokauju, nes knyga (tiksliau, net kelios, skirtingų krypčių) tikrai yra planuose, bet rašau beveik, nes šiuo — NaNoWriMo — atveju knygos taip bac ir iškart tikrai nebus. Bus geriausiu atveju kažkoks juodraštis, kurį paskui bus galima šlifuoti.

O kas yra NaNoWriMo? Tai yra projektas-akcija, kurio pavadinimas išsiarchyvuoja į „National Novel Writing Month“, ir kurio esmė — per mėnesį (jei konkrečiai — lapkričio) parašyti 50 000 žodžių novelę (lietuviškai tai kai kas verčia kaip romaną, bet kažkas kažkada man aiškino, kad čia gana skirtingi dalykai). Nesvarbu, kokia kalba rašai, esmė — iki lapkričio 30 d. 23:59:59 parašyti ir submittinti savo šedevrą.

Apie šitą reikalą girdėjau jau seniai — tiesą sakant, apie jį tuometinė kolegė Aistė rašė ar ne į pirmąjį mano redaguotą NK numerį — bet iki šiol į jį žiūrėjau su lengva pašaipėle. Nesakyčiau, kad labai jau kitaip žiūriu dabar, bet tai ne priežastis pačiam neišbandyti — geriausiu atveju nustebsiu, o blogiausiu atveju liksiu įsitikinęs savo teisumu.

Kodėl iki šiol kreivokai žiūriu į šitą reikalą? Nes vienintelis šito projekto matas yra kiekybė (kas yra logiška, nes kitų dalykų objektyviai neišmatuosi), o prirašyti daug žodžių vien tam, kad prirašyti, man neatrodo itin naudinga idėja. Ar bent aš rašau kiek kitaip — labai retas atvejis, kai atsisėdu ir supilu visą tekstą iš karto — būna atvejų, kai sakinį perkonstruoju ir po kelis kartus, tad realybėje, tarkime, iš viso būni parašęs 100 žodžių, o galutiniame rezultate lieka 40 — bet kitaip aš tiesiog retai pasiekiu sau patinkantį rezultatą.

Kita kliūtis — mano kasdieninis darbas ir taip yra rašymas, ir per dieną vidutiniškai tenka parašyti apie 1000 žodžių, tad pasididinti dienos krūvį 230% yra toks visai neblogas iššūkis (50 000 žodžių / 21 darbo diena).

Tai kodėl vis dėlto imuosi? Nes manau, kad čia bus gera mokymosi priemonė. Mokymosi, kaip reikia, kaip galima rašyti grožinės literatūros tekstą (iki šiol tik paauglystėje žaidžiau su miniatiūromis, o paskutinį dešimtmetį sėdžiu ant žurnalistinio formato), o taip pat — savidisciplinos ir tam tikra prasme valios reikalas.

A, o apie ką bus visas šitas dalykas — taip sakant, tema? Vieną kartą, imant interviu iš rašytojo fantasto ir futurologo Davido Brino (lietuviškai „Eridanas“ be jo žinios yra išleidęs „Uplift War“, o neskaitantiems fantastikos gal bus žinomesnis Kevino Costnerio filmas „Postman“, kaip jau galbūt supratote, pastatytas pagal D. Brino novelę), jis atkreipė dėmesį į vieną, mano vertinimu, labai teisingą dalyką: beveik visuose kūriniuose, kurių settingu pasirinkta postapokalipsė, naujoji pseudocivilizacija sau ramiai ir jaukiai gyvena savo iš tiesų bėdiname pasaulyje, ir yra tuo daugiau ar mažiau patenkinta, nieko nedaro, nekeičia, stovi nulinėje pozicijoje — iš esmės tame momente, kur jie atsitiesė po apokalipsės.

Tuo tarpu realybėje ko gero būtų kitaip. Pritariu D. Brinui, kad iš tiesų po apokalipsės žmonija iš visų jėgų stengtųsi kuo greičiau atstatyti prarastą pasaulį, prarastas technologijas ir žinias. Žinoma, būtų daug nesusipratimų, turbūt neišvengtume neoviduramžių (o po jų – neorenesanso), tik jie truktų jau nebe kelis šimtmečius, o gerokai trumpiau.

Iš esmės toks ir būtų viso šito mano planuojamo dalyko settingas — savotiškas neorenesansas, kuriame civilizacija bando iš visokių iškapstytų likučių kuo greičiau sugrįžti į vėžes, iš kurių buvo išstumta, ir žlegsėti sau toliau.

Be to, esu didis optimizatorius (t.y. — tinginys), tad visas šitas dalykas taps ir dar vieno su kolegomis jau kuriamo projekto forma. Na bet apie gal kada vėliau, kai jau galėsime parodyti ką apčiuopiamesnio, o ne vien designdocą ;)

Tad palinkėkite man sėkmės, laiko ir valios, o dar geriau — jei patys kada galvojote ką nors parašinėti, prisijunkite prie NaNoWriMo. Iššūkis nemenkas, finalas negarantuotas, bet vis pretekstas ir motyvacija kažką daryti.

P.S. Šio įrašo apimtis – 649 žodžiai. Blemba — tai reiškia, kad kasdien reikės parašyti po beveik 4 kartus daugiau. Damn it!