Kada nors reikės brūkštelt apie mėgstamiausius gitaristus, į skyrių „10„, ar panašiai. Kada nors. O kol nebrūkštelėjau, norėčiau jūsų dėmesiui pristatyti vieną iš šešiastygės virtuozų, neabejotinai pateksiantį į tą dešimtuką.

Alex Skolnick. Sunkiosios muzikos gerbėjams neabejotinai žinomas iš amerikiečių trašystų Testament, ar „kalėdinių“ instrumentalistų Trans-Siberian Orchestra, ar prog-metalistų Savatage.

Bet šitas bičas mane užkabino toli gražu ne savo karjera. Užkabino tuo, kad savo kūryboje sugebėjo suderinti du mėgstamiausius mano muzikos žanrus: apysunkį roką ir gitarinį džiazą, ir kas svarbiausia – sugebėdamas išlaikyti tokį balansą, kad pernelyg neužsinuobodžiautų nė vienos iš minimų srovių gerbėjų.

Pirmąkart džiazą išgirdau vaikystėje – tarp tėvų plokštelių kolekcijos eksponatų buvo visokie „GTČ„, „Leningrado diksilendai“ ir taip toliau. Nepatiko man tokia muzika, oi nepatiko – kažkoks chaosas, nėr pagal ką trypčioti ar tūpčioti. Jei atvirai, džiazo negalėjau pakęsti iki kokios 12-os klasės, nors tuo metu jau skėmingai klausiau visokią kreivą muziką, dažniausiai – iš metalinės srities.

Prie manojo džiazo atradimo labiausiai prisidėjo kultinis Licėjaus mokytojas Ričardas Jankauskas. Buvo įvedęs tokį dalyką, kaip muzikos kontroliniai – semestro pradžioje gaudavai kasetę (ar kelias), o semestro pabaigoje atsiskaitydavai. Atsimenu, ruošdavomės, klausydavomės visokius šnypščiančius per penkis perrašymus nuo originalo nutolusius įrašus, stengdavomės atpažinti melodijas… Dažniausiai – klasikinės muzikos. Ir vienintelis mano priekaištas R. Jankauskui būtų – kad per vėlai padavė džiazo. Galėjo bent metais anksčiau…

Visada jaučiau silpnybę rokui, nuo pat vaikystės. Mano pati pirmoji sąmoningai pasirinkta muzika buvo „The Beatles„, ir tuomet, kokiais 92-93-iaisiais, einant 10-uosius ir panašiai metus, labiausiai vežė patys triukšmingiausi ir labiausiai pašėlę jų gabalai, kaip kad (nukoverintas) „Rock’n’Roll Music„, „Get Back“ ar „Back in USSR„. Toks potraukis didžiąją dalimi išsilaikė iki šiol, o va Alex’as Skolnick’as, kuriam ir dedikuotas šis įrašas, savo asmeniniame projekte Alex Skolnick Trio labai smagiai prasisuko: paėmė kultinius roko/metalinės muzikos gabalus ir pergrojo juos… visokiu džiaziuku. Svingu, daugiausia.

Kartą jau rašiau:

Tiems sunkios muzikos gerbėjams, kuriuos džiazas glumina, sukelia atstūmimo reakciją, bet visgi kažkaip kirba noras pabandyti suprasti “tą velnią”, ALEX SKOLNICK TRIO, ko gero, geriausia išeitis. Visgi “perimti” stilių, klausant žinomas ir mėgstamas melodijas, lengviau nei pradėti nuo visiško nulio. O tokių melodijų šio trio repertuare pilna – ir JUDAS PRIEST “Electric Eye”, ir DEEP PURPLE “Highway Star”, ir BLACK SABBATH “War Pigs”, ir dar daug kitų roko muzikos šlagerių. Tiesa, nesitikėkite gabalus išgirsti tokius, kokius esate įpratę girdėti – daug kas čia persukta, sulankstyta lyg origami ir prikišta improvizacijų tiek, kad kartais, pataikius ne į gabalo pradžią ar pagrindinę temą, nepatikėtum, kad čia – THE WHO, IRON MAIDEN ar KISS gabalo versija…

Taigi, Alexas su savo trio yra išleidęs tris diskus: [2002] Goodbye to Romance, [2004] Transformation ir [2007] Last Day in Paradise. Paskutinysis nedžiazmenams turbūt būtų nuobodžiausias – „koverių“ ten tik trys, nors tarp jų yra toks gabaliukas, kaip „Practice What You Preach“ ;)

Ir visgi man šitas projektas atrodo kažkuo labai smagiai padaužiškas. Vizualiai (o ir akustiškai bei kompoziciškai) atrodo kaip įprastas džiazo trio: perkusija, kontrabosas boso vaidmenyje ir džiazova gitara. Bet kai paklausai gabalų… Na nežinau, atsiranda tokia kreiva, bet pritarianti šypsenėlė. Išsidirbinėja Alexas, išsidirbinėja, bet išties smagiai :)

Patys diskai bent jau mane patį labai gerai relaksuoja. Toks ramus, čiurlenantis swingiukas, net per miegus atpažįstamos melodijos, įdomūs sprendimai – labai smagiai susiklauso po sunkesnės darbo dienos. Žodžiu, labai rekomenduoju.

Pasibaisėtinos kokybės video-bootlegas:

[video:youtube:vPbfwoTbiq8]