Žinote, operos ir baletai yra visai „nice place to pick up chicks„. Ir ne bet kokias chicks, o tikrai gražias ir aivaizdžiai intelektualias – ne tas su kilogramais špakliaus ir rožiniais nagučiais. Čia tokios išvados priėjome su Naz užvakar apsilankę balete „Raudonoji Žizel„.

Tiesą sakant, nebuvo tai „grynakraujis baletas„. Ir visokiems noobams, į baleto sritį žiūrintiems su nepasitikėjimu (kaip kad pavyzdžiui darau aš pats), visai rekomenduočiau būtent šį spektaklį. Ir būtent dėl to negrynakraujiškumo – tai daug įdomiau, nei ta visa eilė privalomų klasikinių tūptelėjimų, šuoliukų ir kitų žiovulį keliančių šablonų. Po velnių, čia buvo net !

Bet pabandykime pradėti nuo pradžių. Operhauzo sietynai, žiūrint tiesiai iš apačios, atrodo labai įdomiai, pasižiūrėkit prie progos. Spektaklio programėlė – paties to storumo, kad turėtum ką paskaityti tiek belaukiant pradžios, tiek per pertrauką. Ir kas keisčiausia, bet viskas ten parašyta tikrai įdomiai, ne vien siužeto santrumpa. Ir kas dar keisčiau – visi tie akcentuojami lead choreografo (Boriso Eifmano) kūrybos bruožai, baleto recenzentų nuomonės – visa tai stebėtinai sutapo su mano paties įspūdžiais, gromuluojamais jau besileidžiant pagrindiniais operhauzo laiptais žemyn į vėsų žiemos vakarą.

Beje, tai – baletas apie baletą. Istorija sukasi apie realią XX a. pirmos pusės rusų baleriną, sako, nerealų talentą, po revoliucijos emigravusią ir dėl psichinių problemų turėjusią palikti sceną. Apie Olgą Specivcevą.

Pats choreografas (tas Eifmanas) sako, kad jis „gali sumaišyti fouette su flamenko ar breiku„. Prisipažinsiu, sėdėdamas salėje ir laukdamas, kol užges šviesa, o tūbininkas orkestro duobėje baigs apšilinėti grodamas „Valkirijų skrydžio“ pagrindinę temą, galvojau, kad čia tiesiog reklaminis tekstas. Bet…

No way. Atrodo, jis tikrai tai gali. „Raudonoji Žizel“ – eklektiška (pačia geriausia šio žodžio prasme), todėl nuobodžiauti netenka. Eklektiška muzika (Čaikovskis, Bizė, The Charleston Kids), eklektiška nuotaikomis – nuo humoro (revoliucijos scena, „tikra meilė tik tarp vyrų„, galų gale mane pralinksmino pati šokančio čekisto idėja – kada sulauksim SWAT’o, šokančio „Gulbių ežerą„? ;) iki gražaus, ir svarbiausia – nebanalaus jausmingumo. Labai įtikinamai ir įspūdingai vaizduojama vis stiprėjanti pagrindinės veikėjos šyza (pagal siužetą galų gale ji išprotėja), o pats pats finalas – labai, labai stiprus ir… poetiškas. Balerina tiesiog išnyksta švelnioje veidrodžių beprotybėje.

Įsimintina ir scenografija. Skoninga. Neperkrauta. Neretai – visiškai netikėta, bet tarpusavyje deranti. Čekistas tikrai primena čekistą, o ne balerūną su juodu triko. Mokytojas – įtikinamas baleto mokytojas, o ne dar vienas balerūnas su kitos spalvos triko. Apskritai, kostiumai puikūs, visų. Kas svarbiausia – skoningi ir įtikinami, o ne žaižaruojantys folija ir šviečiantys kuo margesnėmis spalvomis.

Niekada nesitikėjau, kad taip liaupsinsiu baletą, bet po velnių, šitas spektaklis – dalykas, kurį visai mielai pažiūrėčiau dar kartą, o tokios nuotaikos mane retai aplanko net ir po kai kurių roko grandų pasirodymų… Žodžiu, dar kartą – neįpratusiems prie baleto, bet smalsaujantiems pabandyti – labai rekomenduoju. It’s totally worth it.

P.S. Dar labiau įsitikinau, kad „persona „Bravo bravo!“ – etatinis operhauzo darbuotojas. Balsas tas pats, ir iš tos pačios pusės, tik šįkart santūresnis.

P.P.S. Tai kaip ten su tomis chicks? Taip, jų ten tikrai pakankamai. Dauguma – subtiliai gražios. Protingais veidais. Be akį rėžiančio makiažo ir rėksmingų aksesuarų. Tiesa, dauguma – su pagyvenusiomis matronomis, bet yra ir vienišų. Būčiau pats vienišas – jaučiu, dažniau laikyčiausi operhauze… :D