Kažkada rašiau apie knygą, kurios veiksmas vyksta siogūnato įsigalėjimo laikais. Šis įrašas bus savotiška istorinė tąsa – filmas Haunted Samurai nukelia į XIX amžių, paskutiniąsias siogūnato dienas.

Bet…. tai nėra istorinis filmas. Ir visa juostoje pasakojama istorija prasideda nuo to, kad neturtingas samurajus, kuriam ir taip neypatingai sekasi gyvenime, būdamas girtas, netyčia pasimeldžia ne tiems dievams (dar vienas, rečiau sutinkamas alkoholio kenksmingumo įrodymas)…

O čia ir baigiu su spoileriais – siužeto detalių daugiau nebus.

Pats tvirtai negaliu pasakyti, kodėl mėgstu japoniškąją kinematografiją. „Mėgstu“ – gal net per drąsu sakyti, ne tiek jau daug esu jos matęs. Bet kas labiausiai visose matytose juostose veža – tas kitoniškumas, visiški netikėti akcentai ir kartais sunkiai suprantama logika. Būtent, kitokia logika.

Pas ten juos viskas kitaip. Ramiau, kur pas mus turėtų būti audringa, ir aistringiau ten, kur pas mus, atrodo, nėra dėl ko įsijausti. Kur reikia, emocijos sąmoningai hiperbolizuojamos, kaip kad privaloma Rytų mokykloje, kai kur – santūresnės, nei įprasta mums, vakariečiams.

Filmas labai vizualus ir detalus – buitinės scenos net mirga nuo įvairiaspilviškumo, bet visgi akių kažkaip nedrasko. O kai kurios scenos – vos ne tradicinio japonų vaizduojamojo meno pavyzdžiai, ar bent jau nuo tokių nusižiūrėta. Gražiai atkuriama XIX a. buitis, kiek galiu įsivaizduoti – ir atmosfera.

Filmas 100% japoniškas ir nė kiek nesubalansuotas mums, vakariečiams. Tame, žinoma, ir didžiausias kaifas. Nemaža ir romantikos dozė. Tos, rytietiškosios, ir turbūt tos bendrosios, suprantamos visiems. Taip pat – pakankamai lyriškas.

Tiesa, kiek teko girdėti/skaityti atsiliepimų, daug vakariečių kaltina kūrėjus fatališkumo idėjos palaikymu. Na bet nieko nepadarysi – filmas apie samurajus, o tokie jie jau buvo…

Ir pabaiga… Pati pabaiga, paskutinė filmo minutė, kurios pats nesupratau :D Ir būčiau dėkingas, jei kas matęs paaiškintų :)