Jei visiškai trumpai, viena grupės apžvalga teigia: „[…] Ir Jimmie Woods, grupės dainininkas. Yra nuomonių, kad jis savo kūryboje burnoja prieš Dievą.“

Aš nuo savęs dar pridėčiau: „maža to, jis dar burnoja ir prieš Velnią.“ Ne, rimtai. Jei Robertas Johnsonas ir nepardavė savo sielos velniui, šitą bizniuką garantuotai prasuko Jimmie Woods. Mažų mažiausiai, tiesiog įsigijo 49% savo sielos akcijų paketo. Nors jei atvirai, labiau tikėčiau, kad 51% ir daugiau…

Jimmie man kažkuo primena savo bendra(pra)vardį Morrisoną. Ne, ne toks poetiškas, ne toks svajingas (ar apsinešęs), bet toks pat pašėlęs scenoje, visiškas ekscentrikas ir net kai kuriais judesiais primena „The Doors“ sielą, kai stovi prieš žiūrovus. A, ir žinoma, nešvankus.

Čia visi panašumai su „The Doors“ ir baigiasi. Stilistiškai „Imperial Crowns“ – blues slide’o ir roko mišinys. Būtent, mišinys – kartais bliuzo formoje ir su bliuzo skambesiu grojamas rokas, kartais – atvirkščiai, o neretai ir išvis neaišku, ką čia chebra sugalvojo, bet skamba bet kuriuo atveju tai velniškai gerai. Kietai, įžūliai ir energingai.

Taip, įžūlumas – pagrindinis grupės koziris tiek muzikoje, tiek dainų tekstuose. Ir jie dar gana įžūliai ant daug ko padėję – pavyzdžiui, visiškai nesidrasko su albumų leidyba, kurių iki šiol turi vos tris + vieną live’ą, dar išleistą ir vaizdo DVD formatu. O sako, šiuo metu J. Woodsas išvis pasiuntė grupę toli toli ir tūsinasi vienas, kol jam vėl užbanguos sugrįžti (atrodo, tai jau nebe pirmas atvejis komandos istorijoje).

„Imperial Crowns“ – visgi iš tų grupių, kurias geriau vienąkart išgirsti, nei keliskart apie ją paskaityti. Labai rekomenduoju visiems sunkėlesnės ar tiesiog energingos elektrogitarinės muzikos mėgėjams. Taigi…

„ladies and gentlemen… this is Imperial Crowns… from Los Angeles… California!“

[video:youtube:Kp7BAIy1giI]

Beje, apie šios gaujos pasirodymą Vilniuje yra rašęs ir Lucy iš Overdrive.lt.