Būna, kad dėl vieno žmogaus kaprizo dvidešimt žmonių turi sėdėti ir dirbti porą valandų, net ir po oficialios darbo pabaigos. Na, bet kas valdo pinigus, tas diktuoja taisykles, ar ne? ;)

Po tokios darbo dienelės nesinori net kažkokio agresyvaus muzono. Kažkaip nelieka net pykčio. Norisi kažko šaltai ramaus, kaip koks šaltinis vasaros naktį, į kurį netyčia įrėploji :)

Tokie yra Ulver. Vilkai. Grupė yra tikras progreso, nuolatinio kitimo pavyzyds. Netgi, sakyčiau, radikalaus progreso, nors tai ir ne toks retas atvejis požeminėje scenoje. Pradėję kaip black metal, norvegai pradėjo žaisti su avantgardu, amb1entu, eksperimentika. Ko kokteilis paskutiniuose keliuose albumuose ir girdisi. Neįkyri elektronika, šalčiu raminantis skambesys. Pagrindiniu bruožu laikyčiau neįkyrumą.

Stipri ir tematinė pusė. William’o Blake’o užtaisas, likantropijos temos, na o paskutinis albumas, kvaila sakyti, mane sužavėjo jau vien savo viršeliu. Beje, idealiai derančiu prie muzikos.

Panašu, kad (nusistovėjusioji) trijulė eksperimentuoja ne vardan eksperimentavimo (kas bent jau mane erzina kai kurių komandų atvejais), o siekdami konkretaus tikslo. Daug pasiekta vokalo srityje. Sakyčiau, idealus balansas tarp istorijos pasakojimo ir nelindimo į pirmą planą. Taip pat neišeina ir sakyti, kad Ulver – tai gryna elektronika/semplų dėliojimas. Ant lėtų, gilių loop’ų dėliojamos gyvo, pavyzdžiui, saksofono soluotės, kaip paskutiniajame albume.

Jei visgi kas nors susidomės ir bandys ieškotis, rekomenduočiau pradėti nuo trijų šiame poste paminėtų albumų.

Taigi, Ulver. Fan’art’inis klipas (Giger’io iliustracijos!), bet vaizdai parinkti labai taikliai. Stipriai rekomenduoju klausytis tada, kai esi pavargęs taip, kad net nepikta :)
[video:youtube:0rs_NRyNs4o]