Žinau, kad nelengva, bet įsivaizduokite, kad esate Šekspyro fanas ar fanė. Kaifuojate nuo jo kūrybos pusę savo gyvenimo, bet kartą per metus prisiminimui suskaitote pagrindines pjeses, anksčiau valandomis galėdavote diskutuoti apie jo kūrinius, personažus ir siužetus bei tai, kas slypi už jų.
Matėte visas ligšiol pastatytas Šekspyro pjesių ekranizacijas didiesiems ir mažiesiems ekranams. Vienos patiko labiau, kitos – mažiau, bet štai atėjo laikas naujausiajai – tarkime, „Romeo ir Džuljetai“.
Tiesa, nepavyksta gauti bilietų į normalų seansą – viskas šiais laikais jau 3D, bet tiek to – taip mėgstate Šekspyrą, kad galite pakentėti kelias valandas su tuo papildomu technikos stebuklu ant nosies.
Šviesa užgęsta, ekranas nušvinta… Ir labai greitai suvokiate, kad pirmoji „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacija yra… bajavykas. Na, beveik „Expendables“ stiliumi, gerą trečdalį filmo (jei tik ne pusę) užima kovos tarp Kapulečių ir Montekių šeimų. Dešimtys scenų su kapojimusi kardais, rapyromis, alebardomis, muškietomis, Kalašnikovo automatais ir viskuo kitu. Ir nors veiksmas kaip ir XVI amžiuje, būtinai yra sprogstantis sraigtasparnis. Nes jie publikai patinka.
Taip pat kažkodėl filme atsiranda… Hamletas. Nes „Hamleto“ ekranizacijoje, kuri buvo pastatyta anksčiau, jis daugumai žiūrovų patiko.
Kas čia dar… A, dar Merkucijus ir Hamletas yra gėjai, o Džuljeta – biseksuali, ir filme tarp šitų trijų atsiranda meilės trikampis. Nes kaip gi be gėjų šiais laikais ir be meilės, juk publika nušvilps.
Dar kažkodėl yra scenų, kur Veroną užpuola piratai, lakstantys stogais kaip nindzės. Ir paaiškėja, kad koks nors Tebaldas kažkodėl yra kontrabandininkas, be to, našlys su trim vaikais.
Na, bet bet nors Džuljeta graži ir Veronos kunigaikštis labai gerai suvaidintas, o ir aktorius tobulai parinktas.
Kaip jums, kaip senam Šekspyro fanui, patiktų tokie siužeto patobulinimai? Juk čia nieko blogo, viskas kad būtų šiuolaikiškiau ir įdomiau, juk kokiam šiandienos žiūrovui patiktų originalus 5 šimtmečių senumo pjesės siužetas?
Taip, būtent daugmaž taip aš matau antrąją „Hobito“ dalį. Ir dabar, savo paties nuostabai, kažkiek suprantu garsiojo N-13 reitingo motyvus.
Nes atsiprašau, bet man pačiam buvo labai nemalonu žiūrėti ištisų minučių trukmės scenas, kuriose iš pradžių Thorinas & Co, o paskui ir kažkokia fiktyvi Čerkutė (na, Tuarelė Taurelė) su elfų commando tuos vargšus vorus visaip smaigsto. Tikros sadizmo scenos stambiu planu.
Čerkutė
Ir taip, Čerkutė man tapo pačiu bjauriausiu ir labiausiai atstumiančiu bei šleikštulį varančiu „Hobito“ iškraipymu bei personažu. Kaip kad ir Arwena, Peterio Jacksono užgaida atsirandanti jau pirmojoje „Žiedų Valdovo“ dalyje, kai tuo tarpu Tolkieno knygose ji pirmąkart šmėsteli tik „Dvejose tvirtovėse“, ir tai labai epizodiškai.
Maža to, Arwena į filmą įkišta ne šiaip kaip papildoma akytėmis klapsinti elfų princesė – ji pakeičia tiesiog kultinį superpersonažą, Glorfindelį. Jei nesuprantate, kame čia problema – daugmaž įsivaizduokite, kad žiūrite filmą apie Robiną Hoodą, bet vietoje kokio Mažojo Džono – žavi Lokslio kaimelio gražuolė Liv Tyler. Nes čia ir lygios teisės, ir platesnę auditoriją galima pritraukti.
Tai gavęs tokią lyčių-personažų keitimo pamoką, bijodavau skaityti „Hobito“ castingo naujienas, kad vietoje kito mano numylėto personažo – pavojingo, sunkiai prognozuojamo charakterio, linkusio į agresiją, bet iš tiesų geros širdies skinchangerio Beorno – neatsirastų kokia daili vilkolakių princesė Denise Richards, pasiverčianti į seksualiai murkiančią leopardę.
Laimei, Beorno lyties nepakeitė, bet ir neparodė jo tokio, koks jis buvo knygoje. Nors pirmi kadrai žadėjo daug – feralinį impulsyvų dviejų kūnų, bet tolygaus mąstymo ir elgesio bičą, vis dėlto gavosi kažkoks šizofreniškas – gerai rokenrolinantis, kai yra meškos formoje, bet visiškai taikus neandartalietiškos išvaizdos į autizmą linkęs noble savage, kai žmogaus kūne.
Na ir dwarfai, žinoma. Kažkaip kituose P. Jacksono filmuose tai nekliuvo, bet dabar – ypač Esgarotho scenose – išryškėjo kažkoks pasikeitęs šios tautos vizualizacijos sprendimas. Pasižiūrėkite į Gimlį, Gloino sūnų visose „Žiedų valdovo“ ekranizacijose: jis yra striukas-drūtas dwarfas. Ir kiti dwarfai, matomi Rivendello taryboje – tokie patys.
Tuo tarpu tiek pirmojoje – bet ypač antrojoje – „Hobito“ dalyje dwarfai atrodo kaip sumažinto mastelio žmonės. Taip, kai kurie – daugiausia veido – bruožai padarkyti, bet pagal visas proporcijas tai yra tiesiog maži žmonės.
Kas iš esmės prilygsta blackface grimui, lyginant su realiais juodaodžiais.
Na ir dwarfai, neturintys barzdų… (ne tik koks dwarfų amžiaus skaičiavimu dar paauglys Kilis, bet net ir pats Thorinas) – čia tas pats, kas iliustruoti straipsnį apie Hells Angels, pagrindinei nuotraukai naudojant Paksių ant motociklo.
Beje, dėl Kilio ir Čerkutės meilės linijos. Nors žiūrint logiškai ir pagal visą Tolkieno lore čia prilygsta atvejui, jei koks praplikęs Lietuvos tautininkų ruporas viešai pradėtų siųsti simpatijos ženklus kokiam žydų kilmės kairiarankiam homoseksualios orientacijos negrui, iš tiesų Kilį galima suprasti.
Paauglys gi jis. Eksperimentų, hormonų ir maištavimo amžius. Dar gerai, kad nepajuto užuojautos, simpatijos ir potraukio Smaugui.
Dar vienas, sakyčiau, esminis pažeidimas – Thorino & Co išsiskyrimas, kai kažkas lieka Esgarothe, o kažkas toliau traukia į ekspediciją. Čia daugmaž tas pats, kas Jėzus patrauktų į Alyvų kalną, bet ten keletas apaštalų pasiliktų kur nors apačioje Jeruzalėje – vienas užgėrė, kitam pagirios, trečias pasilieka jų slaugyti ir palaikyti, na ir taip toliau.
Kad Bilbo išvis pasirodo Smaugui be Žiedo – absoliučiai idiotiška taktiškai ir totaliai nesiderina su J.R.R. scenarijumi, na bet užteks burbėti. Juk buvo ir gražių vietų filme.
Pats gražiausias filme – be jokios abejonės, Smaugas. Tiesa, niekada neįsivaizdavau jo kaip wyrmo – kažkaip visą laiką tik kaip vakarietišką keturkojį drakoną. Bet čia turbūt pirmojo lietuviško „Hobito“ leidimo iliustracijų kaltė.
Esgarotho burmistras
Jei nesupratote iš aliuzijų romeodžiuljetiškajame analoge, labai užskaitau Stepheno Fry’aus suvaidintą Esgarotho burmistrą. Tobulai atrinktas aktorius ir tobulai suvaidintas personažas. Ir nors dėmesio jam gerokai daugiau nei knygoje, bet visiškai pritariu, kad vardan istorijos ir jos supratimo, būtent taip ir reikia.
Kodėl iš Bardo padarytas kažkoks uždarbiaujantis kontrabandininkas – taip iki galo irgi nesuprantu. Tipo, aliuzija į Haną Solo? Nu gal. Bet originale Bardas buvo tiesiog skeptiškas ir pesimistiškas snaiperis, kuris kalbėjo nedaug, bet esminiu laiku, esminėje vietoje ir savo skillsų dėka galiausiai išsprendė strateginę problemą.
Dar gražiai, logiškai ir nuosekliai išspręstas Saurono vizualizacijos (matomos ankstesniuose Jacksono filmuose) dalykas. Atsiranda pagrindimas, tąsa, ir ačiū už tai.
Apibendrinant – turbūt neblogas filmas tiems, kas nėra skaitęs knygos ar skaitė ją vieną kartą, ir dėl jos jiems nei šilta, nei šalta. Bet tolkienistams – sakyčiau, kol kas didžiausias peilis iš visų P. Jacksono ekranizacijų. Tad kaip šiaip filmą vertinčiau kokiais 7-8/10, bet kaip filmą pagal Tolkieno darbus – 3/10. Ir tie takšai daugiausia už gražius Mirkwoodo, Dol Gulduro ir Ereboro vidaus vaizdus.
Na bet yra ir gerų naujienų – juk beveik aišku, kaip atrodys paskutinysis „Hobito“ trilogijos filmas. Valandą Smaugas griaus Esgarothą, pusantros valandos truks Penkių Armijų Mūšis, dešimt minučių – kokia nors meilė. Yay!
mpiktas
2014 sausio 6 at 11:19
Na nereikia iš Peter Jackson norėti kad jis paraidžiui Tolkieno Hobitui pastatyts filmą. Čia vis tiek interpretacija, ir palyginus su LOTR visai nebloga. Kadangi aš išgyvenau panašius jausmus žiūrint LOTR, tai man toks pasipiktinimas kelia šypseną, man visai suėjo ir Tauriel (vardų kraipymas yra beje žemas lygis) ir nykštukų antropomorfizavimas (kaip kitaip galima su jais sietis?) ir Bardas. Kaip tik nepatiko burmistras, nes labai jau stereotipinis blogietis padarytas. Smaugas aišku buvo awesome, kaip beje ir fraktalinis Sauronas. Kas labiausiai užknisa tai Middle Earth sumažinimas, Radagastas iš Mirkwoodo atvaro su triušiais (wtf?) rodos per 15 min. Gandalfas nuo Mirkwoodo varo atgal į Ettenmoors, o po to atgal į Dol Guldur ir dar po to spės atvaryt prie Ereboro sudalyvaut penkių armijų mūšyje. Dar pastebėjau netgi Middle Earth žemėlapyje atstumai sumažinti. Gaunasi filme rodo Tolkien entuziastų Hobito reenactinimą parke, kur gamemasteriai iš vieno parko iki kito nuvažiuoja su autobusu, kol entuziastai vaikšto pėsčiomis.
Anyway nukrypimai nuo knygos yra neišvengiami ir kiekvieno Tolkieno geeko nepatenkinsi pateikdamas savo interpretaciją. Mano nuomone Hobitas kur kas geresnė ekranizacija negu LOTR, nes mažiau prieštarauja mano Tolkieno kūrybos interpretacijai. Trečia dalis turėtų būti awesome.
Adis
2014 sausio 6 at 19:52
Man kažkaip LotR ne taip nemalonu buvo. Minėtasis šokas dėl lytį ir vardą pakeitusio Glorfindelio buvo, bet paskui kažkaip tiesiog susitaikiau, kaip ir su Bombadilo eliminavimu. Gal kad jau pačioje pirmoje dalyje išryškėjo, ko galima laukti toliau – tuo tarpu Hobbite pirma dalis bent jau man visai pusė trolio susižiūrėjo.
Manau, niekas ir nesitikėjo, kad P.J. paraidžiui atkurs knygą – to ir nereikia. Bet va sekant žemiau ten esančiu pavyzdžiu, kai iš iš „Ką žmonės dirba visą dieną“ daroma „Wall Street“, nu niekaip sulaikyt kreivos šypsenos neišeina ;)
Gediminas
2014 sausio 6 at 12:38
Skaiciau straipsni. Siaip tokie skaitalai man patinka. Ir manau kad tu nesuprasi mano komentaro esmes. As net pats nesu tikras kodel rasau , bet manau kad tau reik pagalbos , vienaip ar kitaip. kai kazko nesuprantu , bandau tai suvokti , ir paskaites tavo straipsni man kylo klausimas. Kodel zmones yra tokie sarkastiski ? Taigi , nelabai turiu laiko , bet manau kad as ne vienas toks kuris bando suvokt tam tikrus dalykus ir negaledas ar kaiptik galedamas pyksta , lyg ir ant nieko , lyg ir ant visu. Taigi : Paskaitinek : http://www.2knowmyself.com/Criticism_psychology/been_severely_criticised/why_are_some_people_so_critical ar dar panasiu straipsniu. As garantuoju. Nors atrodyti protingam ir ismananciam daug. Ar sugebanciam smaiksciai suvartyt kita. Ar apsmeizt kanors ir gali atrodyti faina. Ir jei tai atnesa tau laime ir dziaugsma ir ramybe ( del ko abejoju) . Tavo poziuris ir nusiteikimas ir turbut net bendravimas su daugeliu zmoniu daro juos nelaimingais. Sekmes tau . Tikiuosi kita kart netycia uzklysti i malonesni akiai straipsni. Nes zinok ne tik 3d efektai raizo aki ;)
Adis
2014 sausio 6 at 19:42
Skaičiau komentarą. Šiaip tokie kliedesiai man patinka. Ir manau kad tu nesuprasi mano komentaro esmės – aš net pats nesu tikras, kodėl rašau, bet manau, kad tau reikia pagalbos, vienaip ar kitaip. Really.
Kai kažko nesuprantu, bandau suvokti, bet paskaičius tavo komentarą, man kilo klausimas: kodėl būna tokių bukų, norinčių kitus mokyti, bet pačių rašyti nemokančių žmonių? Taigi, turiu laiko, ir manau, kad tu ne vienas toks, kuris bando suvokt tam tikrus dalykus ir negalėdamas pyksta – lyg ir ant savęs, lyg ir ant manęs.
Taigi: paskaitinėk lietuvių kalbos gramatikos ir skyrybos vadovėlius, dar šiaip daugiau knygų, kad išmoktum mintis raiškiau reikšti. Linkų neduosiu, nors ką nuveik pats.
Aš garantuoju: norisi atrodyti protingu ir išmanančiu daugiau už kitus, ale neišeina, nors tu ką. Tavo požiūris ir nusiteikimas, o ir neabejotinai ir bendravimas su jais daro tiek juos, tiek tave nelaimingais.
Sėkmės tau . Tikiuosi, kitą kartą užklysti jau mokėdamas rašyti taip, kad akiai būtų malonu. Nes, žinok, ne tik lietuviškų raidžių nebuvimas raižo akį ;)
Aš
2014 sausio 6 at 12:51
Na, būdama J. R. R. Tolien prisiekusi skaitytoja ir gerbėja jau gerus 10 metų irgi galėčiau pasakyti tą patį. Tačiau argi ne geriau žiūrėti „Hobito“ filmus kaip visiškai skirtingą istoriją, kur ji virsta jau nebe pasaka, o herojiniu epu? Daugiau pozityvo. Aš, žiūrėdama, atsiribojau nuo savo įsivaizdavimų/norų/etc. ir turėjau tikrai labai gerą laiką ir pažiūrėjau tikrai nuostabų filmą (jei į jį nežiūrėsime pro „O mane nervina, kad Beornas vienoks, dwarfai kitokie ir apskritai 3D efektai“ akinius), kurio 3D tam tikri epizodai tiesiog pribloškė (kalbu apie nerealias kamanes – laaaabai kietai atrodė). Peace.
Adis
2014 sausio 6 at 13:40
Ten pabaigoje balais ir pažiūrėjau kaip ir atskirą filmą. Ir visai neblogai įvertinau, sakyčiau.
Kas man tamstos komentare kiek kliūna – mokymas, kaip geriau ar blogiau yra žiūrėti. Juk kas kaip nori, tas taip žiūri, taip vertina ir tokius įspūdžius rašo.
Zaibys
2014 sausio 6 at 13:14
Mieli tolkienistai, nenoriu as jusu izeist, bet va neseniai pakliuvo man i rankas tas tarybinio leidimo „Hobitas“ (specialiai iki tol neieskojau), tai pagalvojau, kad va pagaliau pasitaike situacija kur filmas geresnis uz knyga.
Nors per gyvenima perskaiciau jau gal keleta tukstanciu fantastikos veikalu (ivairiu zanru, pasitaike kuriniu ir geru, ir blogu), bet kazkaip vis Tolkieno knygos nepakliudavo, taigi nezinau ar galiu vadintis dideliu fantastikos ismanytoju. Bet va skaitydamas „Hobita“ jauciausi panasiai kaip skaitydamas kokio Prano Masioto pasakas vaikams. As suprantu, laikmetis, fentezi vienas is pirmtaku, etc. Bet nu jomajo, zvelkim tiesai i akis, pagal visus pozymius tai yra knyga vaikams. Net lietuviu liaudies pasakos yra labiau „suauge“.
Todel as nesikabineju prie filmo del kazkokiu nesutapimu. Isivaizduok, kad pasiimi knygute „Ka zmones dirba visa diena“ ir susuki toki filma kaip „Wall street“. Tai va cia rezisierius ir kompanija daro mazdaug ta pati. As ju vietoj buciau nusispjoves ir pasiemes kokia kita knygu serija/veiksmo plotme, pavyzdziui „Ethernal Champion“ arba „Black Company“, ir dares tiksliai pagal knyga, ir viskas butu easy :) Cia jie susidure su issukiu, ir su juo susidorojo gana sekmingai.
Adis
2014 sausio 6 at 19:27
Hobitas ir yra knyga vaikams.
Leo Lenox
2014 sausio 6 at 23:28
Mieliems tolkienistams nėra naujiena, kad Hobitą Tolkienas parašė kaip pasaką savo vaikams. Nenoriu įžeisti, bet leptelėjai čia tai tokį promachą biškį. Jokia čia ne fentezi ir ne pirmtakas, čia pasaka. Vat taip ir būna, kai pritemę protai pasiima knygą ir tikisi joje filmo, kuris toli gražu nesusidoroja su knyga „gana sėkmingai“.
Ežeraitis
2014 sausio 6 at 21:18
Sutikti galiu dėl kelių dalykų praktiškai be jokio didesnio prieštaravimo. Tai dėl Tuarelės ir dėl orkų. PJ akivaizdžiai bandė joti ant to paties arklio, ant kurio sėdėjo ir LoTR statydamas. Uždraustos meilės istorijos. Tik čia jis ištraukė viską iš rankovės, o ten (Tolkieno žinovai, pataisykit) paėmė gan organišką visam kontekste paties J. R. R. istoriją. O kad jau yra nelabai geras romantikas, tai ir savo rankovėj labai jau aptrintą ir nuvalkiotą nosinę slėpė. Taip pat reikia nepamiršti ir aktorių, kurie vaidino Arveną ir Aragorną. Kas dėl orkų tai man nepatiko jų atvaizdavimas, o kartais taip nusirista, kad jie labiau panašėjo į kompiuterinį žaidimą, kas yra labai netikėta, prisimenant tuos pačius Golumą ir Smogą. Dėl kovų galima labai iš dalies tik sutikti, nes štai jums pvz. iš knygos “ Bilbas kiek paropojęs dribo nuo šakos ant žemės, tiesiai į vorų būrio vidurį. Mažasis Bilbo durklas buvo vorams neregėtas daiktas. Kaip jis švaistėsi juo į visas puses! Nudėjo gal pustuzinį vorų, kol kiti paspruko palikę Bomburą“. Tad galime matyti, kad ir pats rašytojas visai nevengdavo tokių gan kontraversiškų kovų scenų. O ir šiaip padaryta gražiai, choreografija daili. O ir netaip labai daug buvo. Su vorais, upėj ir mieste. O kas dėl Glorfindelio, tai atsakykit, koks tikslas būtų buvęs duoti jam screen time? Jis būtų tik pasirodęs tose keliose scenose iki brolijos sudarymo ir kas tada? Juk pačiose knygose jo toliau lyg ir nėra. Tam filme jam tiesiog nebuvo vietos. Vat jei statys kažką iš Silmarilijono (būkim atviri, kai statys), jis arba jo atitikmuo tikrai bus. O čia reikėjo ir siužetą išlaikyti ir belekaip geros scenos nepražiopsot. Todėl PJ ir pasirinko tokį variantą. O dar apie Hobito filmą, tai visiškai sutinku ir su tuo, kad nykštukai atrodo kaip sumąžintos žmonių versijos. Ai ir turiu išpažint nuodėmę: PJ Smogas man kur kas labiau patiko nei tas, kurį buvau įsivaizdavęs kai skaičiau Hobitą. Pabaigai galiu savo paties palyginimą iš atsiliepimo apie filmą pacituot: „Hobitas: Smogo dykynė“, kaip Jonas Valančiūnas – žaidžia gerai, bet dar trūksta, kad dominuotų aikštelėje.
Adis
2014 sausio 20 at 17:31
OK, Bilbas nudėti tai nudėjo pustuzinį vorų (o Gandalfas ten dar daugiau goblinų savo sprogimais ištaškė), bet nors užmušk, neatsimenu detaliai aprašomų kovos scenų, stiliumi „Vos atsikėlęs, dar nė šapų nenusibraukęs, mažasis Bilbas iškart taip smogė Gyliu artimiausiam vorui į akį, kad akis ištiško, o durklo galas per kitą voro galvos pusę, kur pas žmones pakaušis būtų, išlindo. Tada, vos tik ginklą ištraukęs, tuoj kitam šešiakojui suvarė švytinčias ašmenis į gerklę, dar pasukiojo, o trečiam kai skėlė, tai visą snukį pusiau perskėlė, ir patiško visokios gleivės per sieksnį aplinkui“.
See the difference? ;)
Dėl Glorfindelio – jau rašiau apie Robiną Hoodą šiuo klausimu. Bet jei nepakankamai aiškiai išsireiškiau – nu kodėl Robino Hoodo ekranizacijose tas Ričardas Liūtaširdis vis įkišamas, kam jam screen time? Gi galima būtų įdėti… hmmm, letmethink… Guineverę!
Juk Ričardas – tik kažkoks epizodinis personažas – tai kas, kad epinis.
O Glorfindelis kitose knygose, jei ką yra. Tiek „Return of the King“, tiek „Silamrilion“, tiek „Children of Hurin“.
Arinyel
2014 sausio 6 at 22:49
Fainas sarkazmas autoriaus, bet ne su viskuo galiu sutikt.
Tolkieno knygos tikrai nėra tobuliausios nei siužeto, nei kitais atžvilgiais. Viduramžiškas-krikščioniškas-platoniškas („Tikra meilė tik tarp vyrų“/“Moterų vieta virtuvėj“) misoginizmas, juodai-balta moralė (kam gali būt įdomu ar įtikima?), epinis pasakojimo būdas (būtent, kaip „bajavykas“) nedaro jų įdomių nei vaikams, nei suaugusiems. Silmarillion – apskritai biblija, kurią skaityti gali tik pasišventę fanatikai (man pavyko 80%, kol nusviro rankos). Palyginus su A Song of Ice and Fire ar Sapkowskio knygomis, ar net, fak it, kuria nors Sargyba (kad ir kaip nuoširdžiai nekęsčiau viso, kas rusiška), Tolkieno rašliavos gauna į kaulus. Nepatiko man nei Arwen, nei Taurielė, geriau jų nebūtų, bet tai tik moteriškas pavydas šneka. Filmų žodis žodin atkartojančių Tolkieno knygas niekas nežiūrėtų, nes jie būtų nekaži jau kokie. Kai buvau 14 metų, man niekas tose knygose taip nekliuvo, bet dabar 24, tai, matai, priekabiauju…
Ežeraitis
2014 sausio 8 at 14:40
Tikrai taip. „O Viduramžišką-krikščionišką-platonišką (“Tikra meilė tik tarp vyrų”/”Moterų vieta virtuvėj”) misoginizmą“ geriausiai galima pavaizduoti paėmus Tolkieno sukurtą Eowyn’os paveikslą. Tipo čia moterų darbas visokius angmarų karalius-raganius užmušinėt??
Adis
2014 sausio 20 at 17:51
Niekas ir nesako (ar bent jau aš nesakau), kad Tolkieno knygos yra tobuliausios.
Bet jos yra tokios, kokias jas parašė Profesorius, o už idiotiškus iškraipymus ir velėju kailį :)
Taip, Tokieno kūryboje moteriškajai lyčiai nedaug dėmesio – tiksliau, jis kitoks (pasigilinkit į Lúthienos ir Bereno motyvą), bet taip yra, deal with that. Tai neigti, moralizuoti ir keisti – tas pats, kas cenzūruoti pasakas, nes šiuolaikiniais standartais jose per daug smurto.
Lygiai taip pat šaipyčiausi, jei pirmosiose Jane Austen ekranizacijose atsirastų feminizmo, LGBT ar kad ir kulinarijos temos.
Apibendrinant – prie iškraipymų nesikabinėčiau, jei visas filmas būtų kuriamas kaip konceptualus remake – kaip pvz. 1996-ųjų“Romeo + Juliet“ su di Caprio), kur ten Kapulečiai ir Montekiai laksto low-rideriais ir pleškinasi Desert Eagle’ais – šitas dalykas buvo fun! Ir neprieštaraučiau pamatyti LotR ar Hobbito (ar Silmarilliono) versiją, pastatytą, pvz. Tarantino (kurio šiaip nemėgstu).
Bet tai jei darai ekranziaciją, tai prašom pernelyg neišsidirbinėti.
Leo Lenox
2014 sausio 6 at 23:31
Mieliems tolkienistams nėra naujiena, kad Hobitą Tolkienas parašė kaip pasaką savo vaikams. Taip vat ir nutinka, kai pritemę protai imasi knygos ir ieško joje filmo. Ypač, kai su knygos ekranizacija režisierius ir komanda susidoroja nei iš tolo ne „gana sėkmingai“.
Dalius
2014 sausio 7 at 10:53
Kaip neskaitęs (arba gerai pamiršęs, kažką Tolkien’o tikrai skaičiau) su išvada sutinku – filmas suėjo gerai. Aš baisiai giliai neanalizavau, o laiką praleidau gerai.