Einu į parduotuvę šiandien. Kieme pasigauna mane kiemsargė:
– Gerbiamas kaimyne, gal galit padėt? Va, durys pačioj vidury žaidimų aikštelės guli, sunkios, ne man patempt. Gal galit iki šiukšlių konteinerių nutempt?
Aišku, kodėl gi ne? Čiumpu duris, velku… Iki konteinerių netoli, nebus ir 100 metrų, ale durys sunkios, ir tempt nepatogu, jau beveik pradedu mintyse ironizuoti savo paslaugumą, tik… žiūriu – žygiuoja mūsų kiemu ponas, kuris antrajame ture mūsų rinkiminėje apylinkėje kandidatuos.
Kažkas ir timptelėjo už liežuvio…
– Ponas (pavardė „Riedančioms uoloms“ žinoma), padarykit apylinkei gerą darbą, padėkit va duris iki šiukšlių konteinerių nunešt!
Bičas suakmenėjo. Gal penkias sekundes stovėjo nejudėdamas, nugara į mane.
Bet matyt, ko tik nepadarysi dėl kėdės Seime…
Atsisuko, suvaldė išraišką, įvertino situaciją:
– Taip, žinoma!
Pasispjaudė delnus ir čiupo antrą durų galą… Pūškavo pūškavo, bet nunešėm, gražiai parėmėm.
– Ačiū, – sakau, truputį nustebęs.
– Prašom, – sako, valydamasis rankas į paltą, – jei tik dar ko reikės…
Ir greitai greitai nuėjo pro apšalusią kiemsargę, savais keliais.

Hm… dabar taip galvoju… kaip tik su Naz planuojam naują lovą pirkti, o senas sofas reikia kažkaip į sodą išgabent… O tos – sunkios kaip velnias…