Galime pasveikinti vieni kitus – turime pirmąjį uždokumentuotą kompiuterinių žaidimų maniaką Lietuvoje. Džiaukimės – atrodo, šituo dalyku aplenkėme visus savo pabaltijiškuosius kaimynus :D
Savotiškas sutapimas, bet kažkurį čia rytą mane užvaldžius kažkokioms pacifistinėms nuotaikoms, dar neperskaitęs šitos litro naujienos, kulniuodamas į darbą gromuliavau godas apie smurtą kompiuteriniuose žaidimuose. Ne, tikrai nesu iš tų davatkinų, kurie sako, kad kompiuteriniai žaidimai skatina smurtą. Mano nuomone – priešingai. Suteikia galimybę nuleisti garą niekam nepakenkiant.
Man kiek užkliuvo kitas smurto žaidimuose aspektas. Kuris formuluotųsi daugmaž taip: „kada paskutinįkart žaidėte stambesnį žaidimą, kurio tikslui pasiekti nereikėjo ko nors griauti, su kuo nors kovoti, ko nors skersti ir pan.?“ Kalba eina būtent apie stambius komercinius hitus, o ne apie visokią popcaps ir panašaus stiliaus smulkmę. Greitosiomis perkratęs mintyse paskutinius kelerius metus krapštytus žaidimus, su vargu išspaudžiau vos du: The Sims ir Simcity. Na taip, abiejuose tenka kažkiek griauti, bet bent jau be menkiausių agresijos užuominų :)
Nesupraskite manęs neteisingai – nesakau, kad šitie žaidimai yra za best, o visi kiti – sucks. Anaiptol. Abu minėtieji projektai man atsibodo itin greitai. Bet ne tame problema. Problema – smurtas žaidimuose tapo šablonu. Atsiverčiau neseniai mūsų leidykloje leidžiamą „ComputerBild Žaidimai“ žurnalą, ir beveik pradėjau žagsėti pasiskaitęs naujų žaidimų aprašymus:
Dead Space: Inžinierius su peiliu – prieš ateivius.
Combat Arms Online: Šiame žaidime iš karto pasinersime į intensyvias kautynes su kitais žaidėjais internete.[…]
Legend Hand of God: […] Žaidimas pasižymi ypač įspūdingomis kovomis su pačiais įvairiausiais monstrais […]
Project Origin: […] Šis mutavęs monstras labai pavojingas, nes puola žaibišku greičiu[…]
Apocalyptic Game About Penguins (šitas tai prikolnas, čia beveik ofttopic ;) : […] pingvinas atsibunda didžiulėje mokslinėje laboratorijoje. Joje yra ruošiama didžiulė klonuotų pingvinų armija, kuria bus bandomas užkariauti pasaulis. Mūsų herojus pingvinas griebia ginklą ir pasiryžta užkirsti šiuos blogio planus.[…]
WTF? Dėl ko taip yra? Ar tie, kurie atsakingi už žaidimų koncepcijas, turi per mažai fantazijos, ar mano, kad nesmurtinių žaidimų niekas nepirks, ar tikrai tokių neperka?
Kas nors kiek domėjosi žaidimų istorija, tas turbūt girdėjo The Sims istoriją. Sakoma, šis projektas publisherių buvo beveik nurašytas iš anksto, kaip nuostolingas, bet netikėti pardavimai parodė visiškai priešingus rezultatus. O nauji Simsų expansionai kepami dar ir dabar, netrukus jau turėsime ir Sims 3.
Prisiminkime legendą, nuo ko tariamai prasidėjo visa „Sim…“ serija. Sid’as Meyer’is kodino kažkokį eilinį side-scroller’į, kuriame skrendant sraigtasparinu reikėjo šaudyti į viską, kas juda ir gelbėti salose įstrigusius žmones. Sid’as pastebėjo, kad jam žymiai įdomiau kodinti ne lekiančias raketas, sprogimus, o mažyčius pikselinius žmogučius, besiblaškančius salelėse…
Kodėl smurtas tapo norma? Mano variantai:
1) Nes tai pati papračiausia koncepcijos/siužeto/scenarijaus išeitis. Kirvis/kulka galvon – ir ramu, priešo nebėra, tu laimėjai. Kam regzti kažkokias intrigas, pakišinėti virtualų priešą, jei gali tiesiog jį užversti? Sutaupom ir ant scenaristų darbo ;)
2) Smurtinius žaidimus žaidžia daugiausiai tie, kurie realiame gyvenime nedrįsta būti agresyviais, o tokių kompiuterinių žaidėjų tarpe, manau, dauguma. Negirdėjau nė vieno urlagano, pasakojančio draugeliams, kaip jis ten nerealiai pavarė Halo ar Quake (teko girdėti apie krūtas tačkes ir kažkokius kur bobą visaip galima pavaryt ;). O koks nedrąsus hormoninių ir psichologinių brendimo problemų kamuojamas paauglys* nedrįsta viešai ardytis, užtat nuleidžia garą forumuose ir komp. žaidimuose.
3) Dieviškumo kompleksas. Tu lieki gyvas (t.y. užsiseivinęs), o visi kiti krinta kaip lapai. Yo’re za best!
4) Iš visų pergalės formų nužudymas yra pats emociškai spalvingiausias ir ryškiausias.
Beje, kažkur teko skaityti kažkurio žaidimų giganto chief gamedesigner’ių pasisakymą apie tai, kodėl jų žaidimuose lavonai dingsta iš žaidimo pasaulio – jie teigia, kad tai iš tiesų daroma ne dėl resursų taupymo, o dėl to, kad žaidėjams nemalonu matyti lavonus.
Nežinau, man tai niekada nesukėlė jokių problemų. Pasikartosiu – man smurtas kliūna ne dėl paties smurto fakto, o dėl jo tapimo šablonu. Kad ir kaip mėgčiau alų, vis tiek nenorėčiau gyventi pasaulyje, kuriame, užsinorėjus tarkim nusipirkti vyno ar romo, tektų specialiai jo ieškoti, važiuoti į specializuotas parduotuves ir pan. Būtų gerai, kad taip pat būtų ir su kompiuterinių žaidimų pasirinkimu – kad skirtųsi ne vien pavadinimai bei grafika, bet ir pats žaidimo principas.
Ir nesakykit, kad neįmanoma sukurti tikrai gero, įtempto 3D actiono be galimybės žudyti. Tikrai įmanoma – fantazija yra begalinė. Tereikia neapsiriboti lengviausiu keliu.
______
* Arba amžinas „paauglys“ ;)
Juozas
2008 rugsėjo 6 at 9:20
3D action be galimybės žudyti? Du pavyzdžiai, kurie šauna į galvą – Gift ir Portal. Dėl Portal galiu klysti, nes dar nežaidžiau – kompas neveža :( Bet abiejų gameplay’us paremtais galvosūkių sprendimu, nors vietomis reikia ir reakcijos ir kitų action elementų. Kaip tu įsivaizduoji gryną 3D action?
O pacifistams (tokiems kaip aš) yra atskira žaidimų kategorija – adventure. Ten vos tik reikia daryti kažką, kam reikia reakcijos, iškart žaidimo revieweriai pažymi kaip minusą :) Tiesa visiškai smurto ir ten neišvengiama – dažnai veiksmas vyksta ateity, kur, savaime suprantama, pilna visokio blogio, kurį reikia nugalėti. Bet smurtas tik stebimas ar numanomas, o pačiam naudotis ginklais ar pan. retai prireikia.
yvl
2008 rugsėjo 9 at 14:49
Įtemptas action be žudymo: Mirrors Edge! :)
http://www.youtube.com/watch?v=2N1TJP1cxmo