Jei kas manęs paklaustų, kuris mano gyvenimo laikotarpis buvo pats smagiausias, įsimintiniausias ir labiausiai crazy – atsakyčiau, kad tai buvo paskutinės mokyklos klasės, 1996-2000 metai.

Tai buvo laikas, kai vyko tikra manęs paties distiliacija – iš kažkokių idealų ir įvaizdžių, mėgstamos muzikos, mėgstamos literatūros, draugų ir last but not least – būsimos žmonos.

Pastebiu, kad daugelis “savo šviesiausius metus” nurodo kaip vaikystę, ar studijavimo/studentavimo laiką. Mano atveju – ne. Vaikystė buvo gera, bet nuobodoka, studentavimo era dėl atsivėrusių plačių galimybių ir sprogstančio interesų rato išvis paskendo kažkokiuose ūkuose, o vat 1996-2000 man yra golden years.

Tuomet Lietuvoje vyko ir kokybinis buities lūžis – posovietinį skurdą ir pirmąjį nepriklausomybinį chaosą bei tuometinę vakarų imitaciją pradėjo keisti normali vakarietiška buitis: namuose ėmė daugėti normalesnių (na, bent jau kad nestabdydami eitų “Duke Nukem 3D”, “Starcraft” ir “Diablo”) ir jau tikrai asmeninių kompų (o ne “tėvai iš darbo parnešė”), pradėjo megztis internetų užuomazgos su echokonferencijomis ir IRC, masiškai baigė dusti visokie žiguliukai ir moskvičiai

Todėl mane visada teigiamai triggerina kūryba, reflektuojanti tą metą. Dėl to griebiau Žilinsko “KGB vaikus”, dėl to prisiverčiau žiūrėti “Gertrūdą”.

Ir žinoma, “Pietinia kronikas”.

Nepalyginami, bet palyginkim

Kad jau paminėjau kitus du, tai gal tuo pačiu ir apie juos trupai.

Justinas Žilinskas yra kažkur rašęs, kad rašė “KGB vaikus” kaip paminklą savo jaunystės laikams, ar kažkaip ten panašiai. Bet sorry, tų jaunystės laikų – devymtųjų – aš tuose KGB vaikuose visiškai nepajutau. Anei trupučio. Taip, keletas detalių yra, bet jų tiek mažai, ir jos tokios blankios, kad užsimiršus tikrai nesunku perkelti knygos veiksmą dešimtmečiu anksčiau ar vėliau.

“Gertrūda” – o kas nežinote ir tingite googlinti, tai čia “komiksų romanas” tiems, kurie “vaikystėje rinko „Turbo“ gumos popierėlius, turėjo telefoną „Nokia 3310“ ir žiūrėdavo „Mauglį“”) man pasirodė baisi savo paišymo stiliumi. Beje, būtent tais 1994-1998 aš pats sau ir savo kelių draugų auditorijai paišiau komiksus – tai drįstu pasakyti, tuometiniai mano grafiniai sugebėjimai buvo jei ne geresni, tai bent jau tolygūs šitai “Gertrūdai””. Ir bent jau nebuvo doodle.

“Gertrūdos” siužetas, pasakojimas – jau geriau, bet irgi – kažkaip įsivažiuoja tik nuo antros pusės. Ir tos devymtųjų detalės – vėl gi, kažkokios foninės, aplikacinės – prieskoniai, o ne pats sultinys.

O va “Pietinia kronikas” tave tiesiog įmeta į kunkuliuojančius devymtuosius. Apipila turginėm patdielkėm, nuolat bumpsi MTV repertuaru, klaikiu tų laikų eurobeatu, džordanom ir kitokiu popsu, blizgina vandamo ir briusly plakatais, šiugžda glianciniais “Popcorn” ir “Bravo” puslapiais, ten yra vienkasetiniai ir dvikasetiniai magai, pas turtinguosius – pirmieji muzikiniai centrai su CD, ir taip toliau.

90s bomba

Skaitant “Pietinias”, prieš akis taip ir kyla “Guns’N’Roses”, “Nirvana”, “Roxette” ir dar visokio rokpopsio plakatai, atspausdinti ant plonyčio trapaus lenkiškų žurnalų popieriaus, išnyra nykiai pilki arba šlykščiai blausiai raudoni “International” kasetiniai plėjeriai su nuolat lūžtančiomis, todėl lituojamomis ir klijuojamomis ausinėmis plonais metaliniais lankeliais. Pirmieji “Snickers”, turkiškos kramtomos gumos su popieriukais (“Laser”, “Turbo”, “Bombibom”, “Love is”, “Cincin” – ką dar pamenat?). Nors visa tai knygoje (išskyrus “Roxette”) net neminima, bet prisiminimų žadinimo mechanizmas bent jau man suveikė idealiai.

Žodžiu, atmosfera – žiauriai tiksli, žiauriai detali ir žiauriai gyva. Ir tą dar keliskart sustiprina kalba. Nes visa knyga parašyta ne normine, bet autentišku, natūraliu, visiškai nepritemptu šiaulietišku slengu. Ne, slengas yra ne tik dialoguose. Visa knyga – slengu (na OK, priedas pabaigoje apie patį slengą surašytas jau normine kalba).

Ir tai yra fantastiška. Skaitosi labai lengvai, bet užtat visiškai įsijauti į personažus, į vietą, į laiką, į pasaulėžiūrą. Lyg žiūrėtum filmą su aukščiausio lygio, todėl itin realistiškai vaidinančiais aktoriais. Ir kas svarbiausia – išvengta stereotipizavimo. Visi veikėjai gyvi, skirtingi ir įtikinami – ar bent jau įtikinama, kad tokius juos mato keliolikametis pacanas iš Šiaules.

Aš pats seniai supratau, kad gyvenu pernelyg taisyklingos norminės kalbos aplinkoje – ir dėl to labai gailiuosi. Dabar dirbu prie vieno projekto, kuriame kai kur prireikia panaudoti tarmiškas frazes, ir atmintis jau nebeveikia. Žinau, kad mano dabar jau mirę seneliai čia pasakytų kažkaip kitaip, ir sukasi ant pirštų, maigančių klaviatūrą, galo – bet prisiminti dažniausiai neišeina. Todėl jaučiu didelę pagarbą autoriui, kad jam tai pavyko. Ir gal ne tiek dėl kalbos – jei jis gyveno toje aplinkoje, ir ta aplinka dar yra kažkiek išlikusi, galbūt tai yra kiek lengviau – bet ir visoms toms visiškai tiksliai specifinėms mikrosociumo detalėms, kaip kad pavyzdžiui, lenarai.

Blemba, aš šitą žodį paskutinįkart turbūt girdėjau kokiais 1995-ais, ir iki šios knygos nei paties žodžio, nei rūbo neprisiminiau. O čia bičas, pusę dešimtmečio už mane vyresnis, ir atkapstė, ir dar kaip į viską integravo!

Trečia, pats siužetas. Iš tiesų talentingai atskleidžiama, kaip keičiasi paauglys į tokį labiau jau suaugusįjį. Ir pasakojama talentingai, nuosekliai, gyvai, pakankamai, bet neperspaustai jautriai. Kai kuriose vietose tikrai atpažinau savo penkiolikamečio mintis, kurias jau daugiau nei dešimtemtį buvau pamiršęs.

Tam tikra prasme “Pietinia kronikas” man dar kažkuo primena Algimanto Zurbos “Integralą” – galbūt pastūmėtą per kokius tris dešimtmečius į priekį, epochos prasme. Abiejų kūrinių sinusoidės, sudėtos ant vienos ašies, neretai išsiskirtų, bet būtų ir pakankamai sutapimų. O ir ašis – ta pati.

Žodžiu, “Pietinios” – tokia coming-of-age knyga, kurią po kokio dešimtmečio įsiūlysiu ir savo vaikiui. Turės perskaityti, net jei nenorės – bus daugmaž arba perskaitai, arba naujam inter-reality setui visiškai pats vienas taupaisi. Nes reikia kad sužinotų, kaip jo paties tėvukas augo, ir kad suprastų, kaip visas tas augimas atrodo iš šono, nepriklausomai nuo laikmečio.

A, ir dar knyga gerokai turėtų rezonuoti tiems, kuriems patinka regbis. Ten jo turbūt ne mažiau kaip 40 laipsnių, koncentracijos prasme. Bet nepaisant to, net man, visiškai abejingam sportui, pernelyg neužkniso.

O vieną ko gero geriausių “Pietinia” apžvalgų parašė tas pats jau čia minėtas Justinas. Dvasia pagauta gerai ;)