Aha, vėl ingressinė kelionė. Bet jei praeitą kartą Milanas buvo nelabai pamatytas, tai šįkart Vienai paskyrėm vieną papildomą dieną (be „Ingress“, bet Naz vis tiek neišlaikė, žinoma), ir to, kaip pirmam įspūdžiui, visai pakako.

O įspūdis toks, koks nurodytas antraštėje. Taip, viena buvo Austrijos-Vengrijos Imperijos sostinė, ir vizualiai taip ir liko, atlaikiusi net ir WW2. Tad vidutinę miesto stilistiką galima būtų apibūdinti taip:

 

— Tuštokas čia kažkaip fasadas gavosi. Gal pridedam ką nors?
— Davai! Primetam kontraforsus! Du!
— Pats tu du. Davai aplink visą perimetrą!
— Ir nuauksuojam jų viršūnes!
— O, čia liuks idėja! Bet žinai, man dar kažko trūksta…
— Tai pristatom statulų frontone. Po vieną tarpe virš kiekvienos kontraforsų poros!
— Ir jas nuauksuojam!
— Geras!!!
— Nu fasadas jau normaliai. Bet erdvė priešais tuštoka.
— Tai davai dedam diedą ant arklio.
— Du! Vieną prieš kitą!
— Osom!
— O va ten… ten — bobą! Imperatorienę! Su visu sostu!
— Aha, o jos sostą riteris saugo!
— Keturi riteriai!
— Blemba, tu genialus. Gerai, darom. Aha… o ką čia?
— Ai, davai dar kokią mergą. Gal kokią deivę, ar kažką.
— Su šarvais!
— Ir karūna!
— Auksine!

Ir visi laimingi.
Ne, šiaip jau gražu. Pompastiška, bet visai gražu. Ir masyvu.

 

Daugmaž kaip Moria iš „Žiedų Valdovo“ — tik jei Moria buvo požeminė, tai Viena yra viršžeminė Moria. Ir šviesi. Bet kurioje pasijunti esąs mažas mažas.

 

Valgiai ir gėrimai

Austrija labiausiai geria vyną. Bet aš — alaus žmogus, todėl likau nusivylęs. Keletas brandinių didžiųjų bravorų alaus rūšių, kurios jau seniai išragautos ir Lietuvoje — Stiegl, Ottakringer, Gösser, Zipfer. Ne-lagerio gauti sunkoka.

Užtat buvo didis džiaugsmas atrasti ne per toliausiai nuo mūsų apsigyventosios vietos (už kokių 2-3 km turbūt) restoranėlį-bravorą, įrengtą vietoje, kuri anksčiau buvo imperatoriškosios arklidės (ir lygtais su integruota imperatoriškųjų vežikų smukle).

Ponai ir ponios, jei užmatysite — visai rekomenduoju užeiti, nes nieko geriau Vienoje taip ir neradau. O alus vietinis, 6 rūšių, neblogas. Turi ir aštraus, su čiliuku, bet šitokį pilsto tik į litrinius bokalus. Ir vieta gera — šalia pat Belvedere pilies (tiksliau, „Salm Bräu“ yra tos pilies parko sienoje, tik įėjimas ne iš parko, bet iš gatvės pusės), o jei jau esate Vienoje, tai turbūt ir taip ten lankysitės.

 

Maistai… aš mitau guliašu ir kremine šviežių laukinių česnakų sriuba, Naz — štrudeliais. Nors sriubos ir ji neatsisakė.

Išties, sriuba — nereali. Kvapas — kaip reikiant česnakinis, todėl damos ar daminai gali ir baidytis, bet skonis visiškai švelnus. Ir tikrai geras. Bandėme visokią — ir iš tradicinio sultiniu, ir su žuviniais elementais. Viskas osom.

Muziejai ir kiti pamatymai

Problema buvo, kad dieną-be-Ingress pasirinkome po Ingress žaidynių, ir tai dar pasitaikė pirmadienis (Anomalijos visada taikomos savaitgaliais, gi kad žmonės be problemų suvažiuotų), tad vienas muziejus, į kurį taikiausi, neveikė.

O taikiausi į Meno istorijos muziejų. Ne dėl to, kad man ten mianai visokie labai patinka, bet todėl, kad ten eksponuojami automatonai. Autentiški XVI a. automatonai, apie kuriuose aš savo robotikos paskaitose bent kokį kartą į pusmetį papasakoju, bet taip ir nesu gyvai matęs :(

Užtat tiesiai prieš Meno istoriją yra kitas muziejus — Gamtos istorijos muziejus. O va gamtą ir istoriją tai aš jau mėgstu.

 

Jei apibendrinti — muziejus išlaiko visą bendrą Vienos stiliuką, t.y. yra gerokai per didelis ir per grandiozinis. Nes tokiuose muziejuose man dar nebuvo nutikę, kad atsibostų — bet pasirodo, visada būna pirmas kartas. Nors aišku, gal dar ir prisidėjo ~60 kilometrų, suvaikščiotų pėsčiomis per porą dienų prieš tai.

Bet ten gal ir tikrai visko per daug. Pradžioje įdomu, bet galiausiai atbunki. Ir dar akmenėlis į muziejaus daržą — didžioji dalis iškamšų tokios jau padėvėtos, nusišėrusios, kandžių pagraužtos, kad tiesą sakant, pas mus kur ten Čiurlionio gatvėje yra, tai geriau išlaikytos (kaip, palyginus su T. Ivanausko muziejumi — neklauskite, neatsimenu aš jau jo).

Ir dar kai kur iškamšų proporcijos man asmeniškai kiek abejonių kėlė — kai kur atrodė šiek tiek padidintos (nors čia gi Viena, tai ko norėti).

 

Bet užtat pagiriamasis žodis mineralogijos ekspozicijai — šiaip jau man tie akmenėliai nelabai įdomu, bet čia, nepaisant eksponatų pertekliaus, tikri užkabino. Ir gražu.

Gerai įrengta ir antropoistorijos ekspozicijos. Ir žinoma, dinozaurai. Vienas net animuotas (judantis), apie kurį tikrai būsite skaitę, jei tik kada googlinote apie Vienos muziejus.

Tai tiek apie muziejų. Daugiau vaizdų iš jo padėta šiame „Facebook“ albume. Akmenys padėti atskirai.

Senamiestis

Centrinė Vienos bažnyčia — Šv. Stepono katedra — įsprausta į senamiesčio vidurį. Graži, su daug visokios smulkmės ant visų sienų, ir galima užsilipti ant stogo. Tiksliau, mes kažkaip neradom kaip užlipti, tai kėlėmės liftu (aš, jei pasitaiko galimybė, tokiuose objektuose visada renkuosi laiptus — geriau suvoki aukštį).

Bet didelių grožių ten nepamačiau, tiesą sakant. Modernaus šiuolaikiško miesto vaizdas — Vilnius iš Katedros varpinės atrodo gal net ir įspūdingiau. Ta prasme, viskas pompastiškumas nuo Stepono stogo pasislepia.

Beje, atrodo, naktimis katedroje garbinami ir Great Old Ones ;)

Ir beje, reikia paminėti, kad senamiestyje ir aplink jį pilna žirgų traukiamų vežimų. Kaina — 50€ už berods trumpiau nei pusvalandį trunkantį pažintinį turą karieta. Bet sako, visai nieko, bet šįkart nebandėm.

O čia leidžiu sau pažaisti mano mėgiama neo-retro tema:

Kita

Kas čia dar… a, internetas – 10€ už 5 GB prepaid (mėnesiui), puikiai veikiantis 4G — jaučiausi kaip Vilniuje (ne kainų prasme, žinoma). Provaideriai du: „A1“ ir „T-Mobile“. Kainos ir kainodara skiriasi.

Kitos kainos. Truputį brangiau nei pas mus, bet ne taip jau ir baisiai. Gal kokiu trečdaliu. Alus restorane — apie 3-4€ už mažą (puslitrinį) bokalą, Vienos šnicelis — iki 15€, ta česnakinė sriuba — 4-6€. Muziejus — 10€ suaugusiam.

Atvykimas iš/į oro uostą — daug visokių būdų (berods 4-5 skirtingi), pradedant traukiniais (~4€) ir baigiant net neatsimenu kuo, galima pasiskaityti visokiuose wikitraveliuose, tripadvisoriuose ir t.t. Jei skrendi su „Austrian Air“, tai autobusas iš/į centrą nuveža už 6€ — patogiai, greitai (per pusvalandį), be sustojimų.

Per visas tas dienas suvaikščiojome ~80 km, pėsčiomis (viešojo transporto neišbandėme, nors tramvajai gražūs). Per pačią Anomaliją 20+, per Mission Day — 35+, kitomis dienomis irgi ne mažiau 10-15.

Pats senamiestis (Innere Stadt, jis ten rate) palyginus nedidelis, iš vienos krašto į kitą daugmaž tiesiąja galima per trumpiau nei valandą peržygiuoti. Bet pirmus kartus einant, gaunasi ilgiau — akys žlimba nuo auksų, bažnyčių, skulptūrų, pastatų aukščių, kolonų ir taip toliau.

Žodžiu — Much Empire, So Gold. Bet česnakų sriuba tikrai gera, o štrudeliai, sakė, irgi.

O kas gi tapo labiauiai įsimintinu dalyku Vienoje? Žinoma, flaktoweriai. Antrojo pasaulinio laikų priešlėktuvinės gynybos bokštai, kurių Vienoje yra trys.

Nusibeldėme ten tik temstant, ir įspūdis nuo to buvo tik dar stipresnis. Apžiūrėjimo tik vieną iš trijų — vadinamąjį G bokštą — bet visai pakako ir to.

Aukštas. Masyvus (sakyčiau — net kolosalus). Niūrus. Grėsmingas. Šalia tokio jautiesi kaip skruzdėliukas, kurį bet koks vėjelis gali nupūsti.

Beje, šitie flaktoweriai nebuvo itin išnaudoti karo metu. Dabar viname iš jų ruošiasi įrengti ar ne data-centrą :)

Ingress

Mūsų frakcija („Enlightened“, žali) Vienoje pralaimėjo, bet viso pasaulio mastu — Anomaliją laimėjo.

Kas įdomu, tai kad dvidešimt keli lietuviai Vienoje nuveikė 20% visos frakcijos darbo, jei skaičiuojant taškais ir t.t. 20+ žaidėjų padarė 20%, ką darė daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Taip ir norisi sakyti — tai kitąkart pasiunčiam šimtinę lietuvių, matematiškai turėtų su 1500+ „Resistance“ susitvarkyti :)

Na o kad neužbaigčiau visiškai geekiškai, tai va, gražus vakarinės Vienos vaizdas. Tai jei bus proga — appsilankykite. Geras miestas.

Nors ne. Vis dėlto pabaigsiu geekiškai — infraselfiu!