Kiekvienas turime šiokių ar anokių išsilavinimo spragų. Iš šalies jos gali atrodyti juokingai — na pavyzdžiui, kaip gi kas nors gali būti negirdėjęs „Therion“? Arba „Spiritual Beggars“? Arba „Airbourne“? Juk tai neįmanoma, kokioje tundroje reikia gyventi?

O vis dėlto kiekvienas turime savo mažytę tundrą. Ir manosios Peteris Gabrielis buvo tik pačiu pačiu pakraščiu pravažiavęs: „Sledgehammer“ ir „Solsbury Hill“ pirmąkart gyvenime išgirdau tik dvi dienas prieš koncertą Vilniuje, susiradęs „YouTube“.

Nors tikrai ne šios dainos lėmė apsisprendimą eiti į koncertą, kuris galiausiai tapo vienu geriausių mano kada nors aplankytų.

Gabrielį prieš porą metų man užrodė Donatas — mūsų tuometinės grupės būgnininkas, kuriam Peteris, kaip suprantu, yra vienas mėgstamesnių muzikantų. Ir pirmuoju mano išgirstu P. Gabrielio albumu tapo Donato užrekomenduotas „Scratch My Back“. Kuris užkabino nuo pat pirmo perklausymo, tik dabar keista pačiam, kodėl iškart neieškojau daugiau — matyt, vėl koks deadline darbuose pasitaikė. Ar dar kas nukreipė dėmesį.

Kas toks tas Peteris Gabrielis — nelabai žinojau. Ta prasme, žinojau, kad jis yra buvęs „Genesis“ vokalistas (kažkokie aidai vis dėlto iki mano tundros ateina), mačiau, kad nuotraukose atrodo kaip Paulo Coelho, bet beveik nieko nežinojau apie kūrybą ar asmeninę istoriją. Na, tik tą „Scratch My Back“ prasukdavau grojaraštyje — kartais net taip intensyviai, kad net mano Geresnioji Pusė pradėjo niurzgėti.

Tiesą sakant, apsisprendimą eiti į koncertą smarkiai lėmė ūžesys internetuose, ypatingai sustiprėjęs paskutinėmis dienomis prieš koncertą — vien liaupsės (bet santūrios, be jokių „epinis“, „legendinis“ ir kitų žagsulį varančių epitetų) ir nė vieno pastebėto heiterio atsiliepimo. Ar gnydos, besiskundžiančio, kad buvo koncerte, bet ne kažką ten.

Žodžiu, mandagios, nuoširdžios pagyros, ir dar iš žmonių, kurių nuomonė kelia pasitikėjimą.

Prisiskaitęs apie ypatingus show, padariau dar vieną dalyką, kurio iki tol niekada nedariau gyvenime: „YouTube“ pradėjau ieškoti kitų to paties turo koncertų.

Radau. Patiko. Ypač „Solsbury Hill“ — tik ne iš šio turo, o tas įrašas, kuriame Peteris ramiai suka ratus dviračiu, o visi aplinkui — pradedant muzikantais ir baigiant publika — iš visos širdies tūsinasi.

Žinoma, apskritos besisukančios scenos viduryje „Siemenso“ nesitikėjau, bet supratau, kad į šitą koncertą vis dėlto eisiu.

Ir štai, vakaras „Siemense“. Įdomi detalė, kad Gabrielį scenoje buvo galima pamatyti dar ir prieš prasidedant pačiam koncertui: Peteris, apsivilkęs į scenos darbininko panašiu kostiumu (kurio nepakeitė ir per visą pasirodymą) šlavė sceną. Ne, rimtai. Šlavė sceną!

Ir pradžių net nesupratau, ką matau. Tiesą sakant, daug kas nesuprato. Ar nepatikėjo.

Koncertas prasidėjo lietuviška Gabrielio kalba. Keista, bet pakankamai lengvai suprantama lietuvių kalba, kaip iš pirmąkart šia kalbančio užsieniečio lūpų. Joey deMayo prieš porą mėnesių taip gerai nesisekė.

Vis dėlto pareiškęs, kad užtenka kankinti klausytojus jų gimtosios kalbos darkymu, Peteris persijungė į anglų kalbą ir pradėjo koncertą.

A, dar prieš tai buvo niekur prieš tai neanonsuotas apšildymas — berods keturias dainas atliko dvi švedės, kaip vėliau paaiškėjo, esančios Gabrielio back vokalistėmis. Ryškūs, bet kartu ir santūrūs, ekspresyvūs, puikūs balsai.

Kaip paskelbė Gabrielis, koncertas bus iš trijų patiekalų — užkandžio („appetizer: acoustic – full house lights“), pagrindinio patiekalo („Main course: Electric – white lights“) ir deserto („Dessert: So – colour lights“).

Užkandis gavosi labai neįprastas, bet tikrai skanus: akustinis ir su nepritemdytomis šviesomis salėje. „OBUT“, „Come Talk to Me“ ir „Shock the Monkey“. Visas tas šviesumas, scenos nepabrėžtumas sukūrė labai smagų įspūdį, kad va, tiesiog atėjai į kabaką (na, didesnį kokį, ne pubą), ir čia prie pianino prisėdo Gabrielis su chebra. Taip sugalvojo ir prisėdo, o vėliau vėl matyt grįš prie savo staliuko – vyno su back vokalistėmis gurkšnoti.

Ties antruoju patiekalu šviesa jau užgeso, ir nuo čia jau net neskirstysiu į atskiras meniu dalis — pagrindinis patiekalas ir desertas buvo suderintas labai gerai, tiesiog penkios žąsys iš penkių.

Kas man paliko ryškiausią įspūdį — scenografija. Taip, visiškai paprasta, be jokių ten vaikščiojimų aukštyn kojomis (mačiau tą video, ir tiesą sakant, didelio įspūdžio nepaliko. Gal stebint gyvai, salėje, būtų atrodę kitaip). Tiesiog fantastiška kaip gerą, įdomų, inteligentišką, bet ir gyvą bei žaismingą show galima padaryti tiesiog scenoje žingsniuojant ratu, sinchronizuotai šokant su visa grupe (žingsnis į šoną, rankom taip truputį seniokiškai plast plast, žingsnis atgal. Viskas — pasirodo, to kuo puikiausiai pakanka, jei tai daro Gabrielis).

Paprasta, nuoširdu, estetiška.

Bet P.G. gi garsėja ne tik tokiais kukliais judesiukais. Visi, kas matė nors vieną koncertą, sutiks.

Vilniuje technologinių scenografinių sprendimų taip pat nepritrūko.

Gabrielis nebūtų Gabrielis — kitiems sceninių kranų gervės, ant kurių kabo scenos šviestuvai bei vaizdo kameros, įsiterpusios tarp atlikėjo ir publikos, būtų apmaudi kliūtis, o Peteris iš to padarė įspūdingą show elementą — tokį net šiek tiek baugų, bet ir labai estetišką. Prisimenate „Terminatoriaus“ pradžią, kur ten visomis kryptimis žybsi robotai, šaudantys į viską, kas gyva? Vienu metu scena atrodė labai panašiai.

Ir, sakyčiau, tuo šis koncertas ir buvo išskirtinis — įspūdžio, nuotaikos, idėjos atskleidimas visiškai paprastais, galima sakyti, net buitiškais dalykais. Heh, beveik galiu garantuoti — Gabrielis net ir su tokiu banaliu dalyku kaip paprastas lygintuvas ar skalbinių džiovyklė su šiek tiek papildomų lempučių sugebėtų padaryti nepamirštamą show.

Ar koncertas tapo vienu man įsimintiniausių kada nors lankytų vien dėl to? Ne. Pagrindinė priežastis buvo imersija. Kituose koncertuose klausai, kratai gaurus, pritariamai trepsi koja, stūgauji kartu su vokalistu – o šiame, be viso to, buvo dar ir gilus panirimas — į muziką, į atmosferą, į vaizdą, į nuotaiką, į dainą. Žinoma, buvo visko – per „Sledgehamer“ buvo ir trepsėjimo, ir žmonės veržėsi šokti (bet apsauga bandė parvyti juos atgal, kas yra visiškas idiotizmas), bet pasakyti, kad scena/muzikantai ir publika/salė tapo vienu vienetu — ganėtinai teisinga.

Kai kitą dieną po Gabrielio koncerto išėjau į Gatvės Muzikos Dieną ir sutikęs buvusią bendradarbę, išgirdau klausimą „tai kaip Gabrielis?“, atsakiau, kad dar negaliu tiksliai atsakyti. Kad gerai — taip, kad labai gerai — taip, bet reikia, kad viskas susigulėtų.

Dabar po koncerto praėjo jau dvi savaitės, viskas lyg ir susigulėjo, bet nuo to ne ką lengviau. Čia kaip su kokiu nors atspalviu, kuris netikėtai patinka, kuris maloniai rezonuoja, kelia malonias emocijas, bet to atspalvio pavadinimo tiesiog nežinai. Nes arba tavo gimtojoje, arba išvis jokioje iš žmonių kalbų to atspalvio pavadinimo išvis nėra. Tai ir su Peterio Gabrielio koncertu taip. Įstabu. Nepaprasta. Visiškai netikėta. Labai, labai gerai. Bet nežinia kaip.

Koks šalutinis koncerto efektas? Na, kad pradėjau intensyviai klausyti Gabrielio diskografiją. Žinoma, ne viskas ten taip, kaip buvo koncerte (koncerte, drįstu sakyti, buvo stipriau), bet ir tame yra dalis įdomumo: kartais atrodo, kad yra kelios visiškai skirtingos to paties jau gerai žinomo ir atpažįstamo gabalo versijos. Tiesiog lyg tradicinis ir vegetariškas grilis, tik kad abu lygiaverčiai skanūs.

Kitas šalutinis efektas — „Solsbury Hill“, kur jis ten važinėja dviračiu, sužiūriu kas kelias dienas. Toks unikalus pozityvios energijos užtaisas gaunasi, lyg kofeino ir kažko linksminančio kokteilis.

Tai va taip va ir atrandi netikėtai gerus dalykus. Va taip ir nyksta tundros plotai, mažėja laukinių elnių kaimenės, plinka šiaurinės lapės ir visokie kitokie baisumai vyksta gyvenime.

Hau.