„Enderio žaidimą“ perskaičiau labai vėlai – pradėjęs savo ketvirtąją gyvenimo dešimtį. Ir, sakyčiau, tai labai gerai – kažkodėl sakoma, kad čia knyga paaugliams (su kuo iš dalies galima sutikti), bet jei būčiau šitą dalyką skaitęs paauglystėje, visa tai būtų suėję kaip geras, intensyvus bajavykas su kai kur gal kiek pernelyg pretenzingomis filosofijomis.

Dabar, kai skaičiau knygą, jau pats turėdamas vaikį, visi tie bajavykizmai atrodė tik kaip fonas, o į pirmą planą išlindo labai daug visokių smagių dalykų, kaip psichologinis teroras, vaikystė, paaukota smurtui vardan visų išgyvenimo, visokios ten filosofijos ir visa kita.

Knygos veikėjai – vaikai. Rašau daugiskaita, nes nors daugiausia pasakojama apie vieną tokį, vardu Enderis, iš tiesų svarbūs visi vaikai.

Priešistorė tokia: ne per tolimiausioje ateityje (na, vienas šimtukas metų, gal kitas) žemę užpuola kažkokia vabzdiška rasė (bet vėliau visai įdomiai paaiškėja ir užpuolimo aplinkybės), žmonės vos ne vos atsilaiko, bet priešai nesunaikinti, todėl grėsmė tebėra. Ir viskas dar spręsis ateityje, todėl žmonija ruošiasi.

Ginklu tampa… vaikai. Šiek tiek (bet gana nereikšmingai) išduosiu, kad tai nėra paprasti pypliai, žaidžiantys smėlio dėžėje ar kompiuteriu – tai specialiai išvesti vaikai, kurių visas gyvenimas nulemtas iš anksto – kariauti, kad išgelbėtų visą žmoniją.

Kariauti ne ginklu, savaime suprantama. Tapti vadais, taktikais ir strategais bei vadovauti suaugusiųjų pilotuojamai flotilei.

Enderis į Kovos mokyklą atrenkamas būdamas šešerių. Toks mažiukas vunderkindas genijus, bet priešingai nei įprasta vaizduoti mažus vunderkindus genijus, jam toli gražu nėra lengva ir savo genialumu jis toli gražu nesidžiaugia ir nesididžiuoja.

Nežinau, gal kad skaitydamas dažnai Enderį kažkiek tapatinau su savuoju vaikinu po trejų-ketverių metų, įspūdis gavosi baisokas.

Enderis yra terorizuojamas. Mokytojų – psichologiškai, kai kurių bendramokslių – ir fiziškai. Ir jei fizinis smurtas atsiranda iš nesubrendėliško nesugebėjimo tvarkytis su ambicijomis ir emocijomis, tai psichologinės mokytojų atakos vykdomos tyčia – ir ne iš kokių ten sadistinių paskatų, o tam, kad sukurtų gerą karį. Patį geriausią karį iš kada nors buvusių.

Baisoka. Baisoka, nes sėkmingai parodoma, kad ir mokytojams tai toli gražu nėra malonu, ir jie savo noru to nedarytų, bet jei nuo to priklauso visa žmonijos būtis – įsikandi į rankovę ir eini toliau kankinti iš pradžių šešiamečio, paskui – vienuolikmečio, ir t.t.

Kaip jau turbūt aišku, knygoje daug psichologijos ir užkulisinių žaidimų. Mokytojai ir bendramoksliai terorizuoja Enderį, Enderio sesutė ir va jau tikras sadistas broliukas pradeda savo žaidimėlį (ne, niekuo nesusijusį su Enderiu, tiesiog antraplanis, ir taip pat stiprokas siužetas, beje, man kažkiek priminęs „Oriksę ir Griežlį“).

Gera ir knygos pabaiga. Taip, finalinė konfrontacija tarp žmonių ir vabalų įvyksta, bet priešingai įprastiniams bajavykams, nemažai dėmesio skiriama ir tam, kas dedasi po mūšio.

Nes kitaip būtų nelogiška. Karas žiauriai žaloja žmones, o čia gi tegul ir super-, bet vis dėlto vaikai, tad jiems grįžti į mūsišką kasdienybę ir gyventi tradicinį gyvenimą – praktiškai be šansų. Ypač – genijams.

Ir, tiesą sakant, Enderio epopėja tik prasideda. „Enderio žaidimas“ – tik visos istorijos vidurys, yra apie dešimtį knygų-tęsinių ir spin-offų, beveik tiek pat ir priešistorės.

Beje, labai gražiai (ar tiksliau – gražiai liūdnai) pažiūrima į tuos vabzdžius – tiksliau, į žmones iš jų pusės. Nes, pavyzdžiui, lengva mums dabar diskutuoti apie visokias rusijas, ukrainas, eurosąjungas ir NATO, kai iš tiesų visus žaidėjus pakankamai gerai pažįstame. O kas, jei priešas būtų toks, kurio nė kiek nežinai ir negali suvokti, kodėl jis daro tai, ką daro? Juk kokios nors bakterijos, kurias mes šienaujame antibiotikais, irgi galėtų homo sapiens sapiens laikyti savo mirtinais rasiniais priešais, o tuo tarpu mes gi tiesiog norime nesirgti.

Žodžiu, knyga ne iš lengvųjų. Ir aš sakyčiau – ne iš maloniųjų. Bet labai gera. Ir tikrai žinau, kad skaitysiu tęsinius – akivaizdu, kad ne visus, bet iš tiesų smalsu, ką ten Orionas Scottas Cardas dar prigalvojo, nes bent jau kelios santraukos iš tiesų intriguoja.

A, apie filmą. Tiesą sakant, visai neblogas ir gana tikslus. Bet vis dėlto sukišti visą emocinį užtaisą, metus trunkančius fiziškai ir psichiškai alinančius mokymus, gilius personažų psichologinius modelius į 114 minučių – be šansų. Tad nors ir neblogai, bet vis dėlto nori nenori lenda toks palyginimas: „Enderio“ filmas, palyginus su knyga, yra tas pats, kas „Gubernijos Tamsusis Elis“, palyginus su „Fuller‘s“ ar „Wychwood“ eliais.

Gaila, bet nieko geriau ir nepadarysi. Pirma, čia riekėtų serialo, antra – natūralūs, neišvesti vaikai vunderkindų įtikinamai nesuvaidins. Ar bent jau aš nemačiau nė vieno vaiko aktoriaus, kuris įtikinamai suvaidintų šešiamečio ir trisdešimtmečio hibridą septynmečio kūne.

Žodžiu, kas mėgsta ne vien malonias ir rožines fairy tales (na, čia plačiąja prasme) – skaitykit. Kas žino, gal viso to svorio net ir nepastebėsite, gal čia tam tikrų sąlygų ir aplinkybių taip įsijausti reikia, bet man stipriai patiko. Ne maloniai, bet stipriai.