Kaip jau rašiau disclaimeryje, esu šioks toks retrofilas. Atknisti ką nors seno, pajusti to ar andainykštę atmosferą – veža.

Ir labiausiai patinka, ko gero, mano paties laikų praeitis ar dar keletą dešimtmečių atgal. Nes visokie XIX amžiai ir pan. manęs šiuo atžvilgiu kažkaip nebeveža (veža kitais apsektais) – vis tiek visas įvaizdis suformuotas tik muziejų, knygų, kostiuminių dramų ir panašaus popso. O va XX amžių kažkaip smegenys dar įtikinamai ir realistiškai atkuria, nors aš pats tik devintojo dešimtmečio pradžios vaikis.

Tai Žaislų muziejus buvo labai smagi patirtis.

Tiesą sakant, jame apsilankėme jau net du kartus. Pirmąkart – atlikome žvalgybą kartu su Naz, o šįkart pasiėmėme ir Girių.

Kaip galima nuspėti, jam patiko.

Bet kodėl patiko man pačiam?

Pirma, kad gal trečdalį muziejaus ekspozicijos turėjau ir pats. Ir tai rodo ne kažkokį andainykštį turtingumą, o tai, kad žaislų buvo labai mažai. Kai pirmąkart ėjom su Naz per sales, dažna frazė buvo „o, aš šitą irgi turėjau“. „Ir aš turėjau“. Esu įsitikinęs, kad ir jūs turėjot. Nes VISI turėjo tuos pačius žaislus. Nes kitokių nebuvo.

Antra, tas malonumas prisiminti kažką seniai pamiršto. Svarbu, aišku, ne daiktas, o emocija, kuri su juo kyla. Va, šitą to gimtadienio progra gavau iš tėčio. O šituo dar ir mano tėtis, pasakojo, žaidė. O, aš ir šituos turėjau, geras!

Tiesa, keista sakyti „turėjau“. nes techniškai – vis dar turiu. Žaislai niekam neatiduoti, didžioji dalis dar ir nesulaužytų – tik iškaišioti kažkur tėvų ir senelių namuose.

Trečia, istorija. Pirmos dvi salės (iš tiesų „salės“ – čia stipriai pasakyta. Iš tiesų du kambariai) skirtos istoriniams žaislams ir žaidimams. Ir nors kartą tikrai verta sudalyvauti ekskursijoje. Man buvo gana daug kas žinoma, bet tikrai ne viskas.

Tiesa, ekskursija skirta jau labiau vyresniems.

Ketvirta. Žaidimų automatai! YRA VEIKIANTIS „МОРСКОЙ БОЙ„!!! Ir duoda penkiolikakapeikių, kurias reikia mėtyt, kad galėtum žaisti!

Šitą, būdamas turbūt penkiametis, kaldavau Palangoje. Buvau visai neblogai prasitreniravęs – 8/10 būdavo vakaro norma, pasitaikydavo ir 10/10. Dabar, po ~25 metų pertraukos iš 5 kartų geriausias rezultatas – 4/10… O Naz prisėdo ir iš pirmo karto pataikė 6/10.

Be „Jūrų mūšio“, dar yra stalo krepšinis, stalo futbolas ir stalo ledo ritulys, dar lyg kažkas. Ir viskas veikia, viską galima žaisti.

Dauguma eksponatų – iš XX amžiaus paskutinių dešimtmečių, tad visas muziejus labai gerai subalansuotas dabartiniams +-30mečiams. Nors mačiau ir keletą savo tėvų kartos žaislų. Nedidelę ekspozicijos dalį galima pamatyti čia, bet reikia pabrėžti – čia tik labai maža jos dalis. Nors, jei atvirai, labai norėtųsi, kad visa kolekcija būtų daug, daug didesnė.

A, ir kas svarbiausia – daugumą eksponatų galima čiupinėti, imti, žaisti – praktiškai viską, išskyrus tai, kas yra stenduose.

Dar didelis privalumas – jokių fotografavimo apribojimų ir papildomų apmokestinimų. Išvis, tai nauja ir labai sveikintina mada, pagaliau atėjusi ir į kai kuriuos Lietuvos muziejus (aišku, nemažai čia prisidėjo ir fotoaparatai telefonuose).

Trūkumas – žmonių srautai. Kai lankėmės pirmą kartą, visame muziejuje buvome 6-iese. Ir dar keletas darbuotojų. Galima buvo viską normaliai, nesigrūdant ir neskubant apžiūrėti. Tai buvo penktadienio vakaras.

Antrąjį vizitą ištaikėme šeštadienį apie pietus, tai lankytojų buvo 40++. Aišku, džiaugiuosi muziejaus populiarumu ir pajamomis, bet bent jau aš didelio komforto nejaučiau, nors tu ką. Žodžiu, norint gerai viską apžiūrėti, geriau eiti kokiu nepopuliariu metu – pavyzdžiui, penktadienį po darbo.

Bet apsilankyti – labai rekomenduoju. Nepriklausomai nuo to, ar patys turite vaikų, ar tik esate dideli vaikai.