Apie savo pirmuosius metus tėvo vaidmenyje ir su tuo susijusius įspūdžius.

Metų atskaita prasidėjo ko gero pačia įtempčiausia, bet kartu ir įdomiausia ligšiolinio gyvenimo diena. 11:47 (daktaras gimdymo palatoje visiems liepė oficialiai užrašyti laiką, kokį pasakys ką tik iškeptas tėvukas, tai parodymus nuėmiau nuo senutės darbinės „Nokios 5200“), ir pasaulio centras slystelėjo į naują vietą.

Kas įdomiausia, viską iki to momento kuo ryškiausiai prisimenu, kaip ir dar porą valandų po to, o vėliau – migla :) Beveik savaitės trukmės migla. Pavyzdžiui, niekaip negaliu prisiminti, iš kur dariau šį įrašą – iš nuosavų namų, ar iš gimdomųjų…

Atsimenu tik, kad buvo lygiai taip pat karšta, ir dar kad reikėjo vaikiui kutenti padus, kad jis ne miegotų, o valgytų. Nes tikslas buvo priaugti ar ne 5 gramus per dieną, kad jau galima būtų saugiai išsirašyti.

O toliau viskas buvo tik įdomiau ir įdomiau. Dabar, kai pagalvoji, kai mažius tiesiog gulėjo kaip vabaliūkštis ir vien galūnes krutino – kas čia įdomaus? Ypač kai palygini su dabartimi, kai pabundi nuo pusryčių į lovą (bandymo man miegančiam sukišti į burną apelsiną. Nieko nepasakysi, geras vaikis – ką turi, tuo ir dalinasi). Bet vis tiek įdomu buvo, ir stipriai.

Nors kiek galiu vertinti iš dabartinės perspektyvos, įdomiausia dalis prasidėjo nuo nepilno penkto mėnesio, kai bičas apsisprendė, kad užteks gulėti, ir reikia sėdėti. Nuo čia buvo įjungtas penktas bėgis ir nuo to karto greitis autostradoje tik didėja.

Pastebėjom tokį dalyką: didžiausi progreso šuoliai vyksta apie tą mėnesio dieną, kurią gimė. Plius minus 5 dienos, ir dažniau minus, nei plius. Pirmieji savarankiški atsisėdimai, pirmieji žingsniai ir visa kita pirma.

Didesnio stažo tėvams jau žinoma, bet man nemažą nuostabą vis dar kelia tai, kad vaikis, nors dar ir nekalba logiškais žodžiais, tiek daug supranta. Supranta net humorą. Ir net bando būti prie chebros. Buvo čia atvejis – lankėsi keli draugai, tai galiausiai su Yvl nusėdom prie kompo – pasidalinti, ką naujo ir įdomaus atradom iš muzikos fronto. Klausėm, graibstėm vienas kitam iš rankų klaviatūrą ir pelę, šūkčiodami „o va žiūrėk!..“, o vaikis stebėjo, stebėjo, tada nubildėjo į savo kambarį ir atsinešė žaislą su „100+ tunes in it“ ir įjungė. „O va ką aš dabar klausau!“

Tėvystė veža. Sunkiai įsivaizdavau, kad taip kada sakysiu, bet – tikrai. Iki praeitų metų rugpjūčio pirmosios vaikams buvau abejingas – nei bijojau jų, kaip kai kam būna, nei išskysdavau pamatęs mažą apsiseilėjusį padarą, kuris kitiems kažkaip sugeba atrodyti mielas.

O dabar viskas truputį kitaip. Atsirado naujas kampas, kuriuo galima žiūrėti į tuos akivaizdžiai kažką prasmingo, tik kitiems nesuprantamo veblenančius, kaip Godzilla vaikštančius ir tikrai savarankiškus padarus, kurie anksčiau ar vėliau kažkokiu būdu taps tolimesne mūsų versija.

Laukiu nesulaukiu, kada vaikis perpras mūsų kalbos sistemą ir pasiryš į ją persijungti. Nes oho kiek kalbos laukia :)

Ir kasdien darosi vis įdomiau ir įdomiau.