Jau daugiau kaip pusmetis, kai namuose nėra televizoriaus. Tai, kad jis buvo anksčiau, irgi nelabai ką reiškė, nes per paskutinius trejus metus televiziją buvome įjungę berods du kartus.

Dėl tos priežasties ir atsisakėm dėžės. Ir dar – dabar dar galiu visiems sąžiningai sakyti, kad teliką paskutinį kartą žiūrėjau tada, kai per jį rodė išties kažką gero, t.y. mane patį ;) (aha, čia kažkelintą kartą kartojo Kelmickaitės „Kasdienybės aitvarus“ ;) Pasižiūrėjau ir kitą dieną atidavėm.

Bet nepaisant to, serialus žiūrim. Kažkada jau rašiau kompleksinį įrašą, kokius būtent, bet paskui pradėjau antrą didelę dalį, ir dėl to dydžio taip ir nebaigiau. Tai nuo šiol gal geriau smulkiau, bet kad bent kažkas būtų…

Žodžiu, paskutinysis daugiau mažiau užkabinęs atradimas – Grimm. Sudėtis tokia:

Imam detektyvą. Tokį apylengvį – su demonstratyviai specialiaefektinais draskytais, apgraužtais ar papuvusiais lavonais (1 vnt. serijai), bet be jokio grūzo ir moralinių imperatyvų.

Imam folklorą (serialo kūrėjai recepte naudoja brolių Grimmų pasakas, iš čia ir visas serialo pavadinimas). Tiksliau, ne patį folklorą, o jo personažus. Jei ko trūksta – prikuriam patys.

Imam simpatiškus aktorius.

Visa tai plakame pritemdytose, bet šviesių tonų ir tokių pačių nuotaikų spalvose, kaip jau minėjau – išgarinam visą negatyvą… ir… voilà!

Per daug neatskleidžiant siužeto, settingas toks:

Gyvuoja toks policijos detektyvas – gražuoliukas spindinčiomis akimis, patrauklia ševeliūra ir taisyklingai seksualiu apatiniu žandikauliu – su dar gražesne drauge (kuri atlieka tik namų jaukumo rolę), ir – oba! – jis priklauso senai Grimmų giminei, kuri sugeba pamatyti tarp mūsų apsigyvenusias folklorines būtybes. Šiaip jau visi Grimmai – natūralūs tokių būtybių naikintojai, bet mūsų šaunuolis – ne toks (tą jau vien tyras žvilgsnis išduoda). Bet vis tiek visos būtybės jo bijo, o jis vis nekaltai nesupranta, kodėl…

Tai va. Šiaip pagal visą serialo pasaulį sprendžiant, tų kitokių būtybių nėra itin daug, bet mūsų šaunuoliui kai sekasi, tai sekasi – visos jo tiriamos bylos nepaprastos ir fantastiškos.

Laimei, kažkur per vidurį serijos mūsų gražuolis-šaunuolis paprastai perkanda tikrąją įtariamųjų prigimtį, ir čia pseudofantastika baigiasi, o prasideda lengvas, mąstymo nereikalaujantis detektyvas.

Tai kodėl žiūrim šitą reikalą? Na, nors serialas ir balansuoja ant fantastikos paviršutiniškumo ribos, jos turbūt neperžengia. Detektyvas irgi toks – nepretenzingas, be užduočių žiūrovui. Ir nepasiant visko, išlaikoma kažkokia intriga – dažniausiai ne kas, bet kaip ir kodėl padarė?

Žodžiu, per daug vilčių dėti neverta, bet pabandyti sužiūrėti porą serijų – rekomenduoju.

Sprogstantis sraigtasparnis: kol kas nebuvo.