Ha!
Žinojau, kad kažką pamiršau.
O pamiršau pareklamuoti naujausiąjį NK numerį!
Taigi, kas įdomesnio?
Prisiminimai apie didžiausiąjį sporto renginį Lietuvoje. Kas per renginys? Žinoma, Europos vyrų krepšinio čempionatas. O prie ko čia NK, sakysite? O prie to, kad mes ten skaičiavome kabelių kilometražą, terabaitus ir panašius IT dalykėlius. Ir ar žinojote, kad čempionatas turėjo net ir savo erotinę svetainę? ;)
Kaip jau rašiau, nesu rankdarbių mėgėjas. Ir kaip dabar įsitikinau, turbūt niekada juo netapsiu – nebent kažkas atims internetą, prarasiu klausą, todėl nebegalėsiu muzikuoti ir Lietuva staigiai atsiras už poliarinio rato, kur natūralus apšvietimas leis fotografuoti tik 2-4 mėnesius per metus ;)
Bet va tebėra viena išimtis – peilių darymas.
Ne, nedarau jų nuolatos. Būna tarpų, kai po keletą mėnesių neprisiliečiu prie spaustuvų, medžio ir geležčių (nors negaliu sakyti, kad nė karto nepagalvoju apie visa tai ;) Ir visame šitame reikale man labiausia patinka, deja, ne pats procesas, o rezultatas…
Nuo (pirmojo ir) paskutiniojo įrašo šia tema, daryto prieš jau kiek daugiau nei metus, pagaminti vos trys peiliai:
„Riedančioms uoloms“ – ketveri!
Taip, pirmasis įrašas, kurį iškart pastebėjo (ne, bet rimtai – kaip???) ir į legendines Blogoramas įtraukė Džiugas, buvo parašytas 2007-ųjų gruodžio 12-ąją.
Jei ne Džiugas, turbūt viskas būtų riedėję lėčiau. Bet kai tavo pirmasis įrašas pritraukia kelias dešimtis skaitytojų… ;)
Džiugai, jei skaitai šias eilutes – AČIŪ! Rimtai.
——-
Aha, paskutiniuosius metus „Uolos“ sėkmingai prasnaudė. Dėl daugelio priežasčių – ir asmeninių, ir techninių. Bet va, suriedėjusių akmenų kalnas persikėlė į naują vietą (ačiū G12!), ir bandysim trupėti toliau ;)
Beje, ar žinote, kaip geriausia įveikti blogodepresiją? TIESIOG IMTI, PO VELNIŲ, IR PRADĖTI RAŠYTI!!!
Patikrintas reikalas. Net du kartus! ;)
Jau daugiau kaip pusmetis, kai namuose nėra televizoriaus. Tai, kad jis buvo anksčiau, irgi nelabai ką reiškė, nes per paskutinius trejus metus televiziją buvome įjungę berods du kartus.
Dėl tos priežasties ir atsisakėm dėžės. Ir dar – dabar dar galiu visiems sąžiningai sakyti, kad teliką paskutinį kartą žiūrėjau tada, kai per jį rodė išties kažką gero, t.y. mane patį ;) (aha, čia kažkelintą kartą kartojo Kelmickaitės „Kasdienybės aitvarus“ ;) Pasižiūrėjau ir kitą dieną atidavėm.
Bet nepaisant to, serialus žiūrim. Read the rest of this entry »
