„Nu buvo ten toks bičas, jis ten kalėsi, kalėsi, paskui pabėgo, paskui su chebra kažkur plaukė, daug parinosi visi, paskui ten kažkas visus užlenkinėjo po biškį. Ai, dar bachūriukas kažkoks buvo. Nu žodžiu, kažkoks bezpridelas, ne filmas, geriau nė nebandykit žiūrėt.“ – įsivaizduoju, doras gezas būtent taip apibūdintų „Valhalla Rising„.

Ir tam tikru požiūriu jis būtų teisus. Siužeto filme tikrai nėra daug. Nepaisant to, iš anksto nesidomėjus scenarijumi (patikėkite, ten viršuje prakalbęs gezas jo tikrai neatskleidė ;), vieną tikrai smagų siurprizą visgi sugeba išlaužti :)

Pradėti reikia nuo to, kad filmas – šiaurietiškas. Kurtas danų ir britų, filmuotas Škotijoje. Sakoma, kad juostos pasakojimas rutuliojasi apie 1000-uosius mūsų eros metus, bet nei veiksmo laikas, nei vieta didelės įtakos neturi. Nes tai – ne nuotykių, ne veiksmo ar draminis filmas, tai… o velnias žino, kas. Šiaurietiška transcendencija, tiesiog…

Va kuo man patinka šiaurietiškoji kinematografijoje – paprastai joje neskubama. Ir priešingai lietuviškajam „draminiam“ kinui (kur pusę minutės rodomas veidas pirmu planu paprastai reiškia, kad arba daugiau rodyti nėra ką, arba scenaristas tiesiog per anksti sužinojo, už kokias ašaras jis dirba), pas šiauriečius tas lėtumas, susitelkimas į vieną vaizdą kažkaip natūraliai sukuria potekstę, mintį, duoda žiūrovui daugiau laiko apmąstyti, interpretuoti matomą sceną.

Būtent tokia ir yra „Artėjanti Valhalla“ (visgi būtent taip lietuviškai versčiau pavadinimą). Šaltų spalvų, šaltų orų kraštovaizdžiai. Randuoti, žeme ištepti veidai, kurių studijavimui palikta pakankamai laiko. Beje, veidas šioje juostoje žymiai geriau nupasakoja veikėjo istoriją ir charakterį, nei šimtukas dialogo ar monologo eilučių. Ir išvis – pirmasis žodis juostoje pasigirsta ar tik ne septintą ar aštuntą minutę nuo filmo pradžios?.. O visus dialogus, manau, galima būtų sutalpinti į kokius 7000 spaudos ženklų (vienas standartinis žurnalo atvartas su iliustracijomis).

Taigi, žiūrovui siūloma sekti ne veikėjų nuotykius, o jų būsenas, vizijas, mintis. Naz sako pirmąkart išgirdusi apie šį filmą, kaip apie panašų į „Dead Man„. Nesutikčiau su tokiu palyginimu. „Numirėlis“ (beje, mano pats pats filmas iki šiol ;) – kiek greitesnis ir triukšmingesnis. Ir sluoksnių jame daugiau (na ne veltui Blake’o poezija įkišta ;). Be to, „Numirėlyje“ labai ryški muzika. Tuo tarpu „Valhaloje“ garsų foną dažniausiai kuria vėjo kaukimas, vandens teškenimas ar… tyla.

Filmo veikėjai – vikingai. Maža to, visi, išskyrus patį protagonistiškiausiąjį protagonistą, kuriam, panašu, jokios religijos nė motais – krikščionys. Ir plaukia jie ne plėšikauti, o… į kryžiaus žygį, į Jeruzalę. Su didžiomis ir meniškai fanatiškomis kalbomis apie Dievo šviesą ir panašias haliucinacijas. Tiesa, kur jie visgi nuplaukia – kita istorijos pusė, bet visgi čia svarbiausia yra švento žygio, savo tikslo suradimo ir jo siekimo motyvas.

Juostą patarčiau žiūrėti tuo metu, kai būsite tikri, kad artimiausiu metu niekur nereikės skubėti, kad galėsite atsipalaiduoti ir susikaupti minčių galvoje vartaliojimui. Nusiteikite, kad tai – šiaurietiškas kinas: lėtas, fatališkas, kai reikia, neslepiantis ir žiaurumo, bet juo ir nesidžiaugiantis (kaip kad daroma holivude). Kažkaip įsivaizduoju, kad turėtų gerai žiūrėtis vėsią apniukusią dieną :) Gal tokiai – vėsiai, ramiai, bet ne tingiai – ir pasitaupykite? ;)