Kažkuris darbo dienos dienos rytas, lūkuriuoju automobilių aikštelėje prie Žirmūnų Hyper Rimi. Lauke +30 °C, mūsų mėlynajame volvoerine kondicionierius veikia visu pajėgumu, tad vis surandu kokį pretekstą, kaip pasilikti automobilyje, užuot ėjus savo reikalais.

Mėlynasis volvoerinas pastatytas taip, kad pro galinio vaizdo veidrodėlį matyti neįgaliesiems skirtos vietos. Tarp kurių — o stebukle! — yra ir keletas neužstatytų.

Ir čia pasirodo… ne, „pasirodo“ — per lėtas žodis… Ir čia įčiuožia juodut juodutėlis blizgantis mersas. Padaręs dailų lankstą, beveik nemažindamas greičio, profesionaliai įslysta į vieną iš laisvų neįgaliesiems skirtų vietų, tiesiog įauga joje — be jokių padangų cypinimų, be jokių kitokių išsidirbinėjimų. Išties įspūdingas vairavimas, tik pavydėti galima.

Po kelių sekundžių sutartinai atsidaro abi priekinės merso durelės, per visą aikštelę (netgi nustelbdama mano riaumojantį kondicionierių) nugriaudžia „девушка моя“, ir iš automobilio iššoka du bičiukai — su pailgais saulės akinukais, su baltais kedukais, su mėlynais džinsiukais, tyrais baltais marškinėliais, neslepiančiais pripompuotų raumenų… Tarytum dvyniai, tik kad vienas visiškas basagalvos, kitas – su peroksidintu ežiuku.

Sakysite, kas čia tokio, maža intelektualių šaunuolių, statančių automobilius ne ten, kur jiems galima? Cha!

Trinkteli uždaromos durelės, jau ruošiasi pyptelėti signalizacija, tik staiga vienas iš dvynukų sušvyrtuoja letenom, mosteldamas iš pradžių lyg ir į mašiną, paskui — lyg ir sau į smilkinį… What? Proto, sąžinės ir kitų mitinių dalykų nušvitimas???

Antrasis personažas įnirtingai sugestikuliuoja atgal — atrodo, pasako kažką, ką iš tiesų galvoja apie savo partnerį, jų (jo?) automobilį ir apskritai, apie sunkų gyvenimą šiais суровыя времена. Bet po neilgo begarsio (ačiū kondicionieriui) ginčo, antrajam tenka nusileisti. Bičiukas grįžta prie automobilio, atsidaro priekinio keleivio dureles, kyšteli ranką į bardačioką, kažką ištraukia ir persėda į galinio keleivio sėdynę, kur kelias sekundes praleidžia kažką besikrapštydamas.

Dvynukams patraukus savo keliais, negaliu patikėti savo akimis — už galinio merso stiklo šviečia užkištas neigaliųjų ženklas. Toks nelabai geros kokybės, lyg printeriu su besibaigiančia rašalo kasete atspausdintas, bet tikrai pastebimas.

Išradinga, nieko nepasakysi. Ir drąsu — juk ne kiekvienas drįstų viešai deklaruoti savo intelekto invalidumą (bo su kuo jau kuo, bet su kūnais tiems veikėjams tikrai jokių problemų nėra). Tik įdomu, kas lėmė tokį sprendimą? Gal visgi altruistiškųjų piliečių, siuntinėjančių policijai negerai priparkuotų automobilių nuotraukas, veikla duoda rezultatus? Tik jei taip — čia ta pati bėda, kaip ir su virusais — atsiradus naujai vakcinai, virusas mutuoja, darosi „gudresnis“…