Plazdantis apsiaustas, margas kostiumas, pageidautina – mistiško patrauklumo pridedanti kaukė, sugebėjimas skraidyti ar kitu būdu greitai keisti vietą – tai įprastas komiksinio superherojaus įvaizdis.

Pagiringas alkoholikas be nuolatinės gyvenamosios vietos, juodaodis, kas antras žodis – keiksmažodis, jokių gerų manierų, įprastinė amerikos juodukų geto apranga – tai neįprastinis nekomiksinis superherojaus įvaizdis.

Kurį rinktumėtės jūs? „Hancock’o“ statytojai pasirinko antrąjį variantą.

Džonas Henkokas yra šunsnukis. Geros širdies, bet visuomenės labai užturkštas, todėl šunsnukis. Kaip ir turbūt daugumos prasigėrusių personažų, besišlaistančių Los Andželo gatvėmis, Džono neišeina pavadinti proto galiūnu. Užtat jis turi visas privalomas supergalias, kaip skraidymą, bulletproof’ą ir t.t. Jis nesusimąsto apie savo poelgių pasekmes (niekšų džipo numovimas nuo smailaus bokšto visgi kainuoja nemažus pinigus miesto biudžetui, o juk nusikaltėlius galima buvo ir kitaip sustabdyti, geriau pagalvojus), todėl miestiečiai jo labai nevirškina. Bet jis vis tiek kantriai tesi savo superherojaus įsipareigojimus visuomenei, patinka jai tai ar ne.

Vieną įprastą dieną Henkokas išgelbsti… PRininką – laisvai samdomą viešųjų ryšių specialistą. Ne aukščiausios klasės, greičiau priešingai, bet degantį noru atsidėkoti už išgelbėtą gyvybę, pataisant Henkoko įvaizdį visuomenės akyse…

Filmą reikėtų skelti į dvi dalis: kažkuo neįprastą, originalesnę ir tą, kuriai tikrai neverta gaišti laiko. Žiūrint pirmąją filmo pusę – regis, tai turėtų būti komedija, turbūt taip ir yra, tik juosta atrodo pakankamai netipiška Holivudui. Nuolat jaučiasi kažkokia melancholija, bajeriai ne tokie, kad privertstų storą amerikietį prikrauti kelnes vietoje – ne, keista sakyti, bet filmas lyg bando priversti žiūrovą nustoti graužti popkornus ir bet pusei kąsnio susimąstyti. Apie kažką. Įdomiai atrodo ir kameros darbas – kažkuo primena rankinės videokameros mėgėją, bet visi privalomi FXai – kuo puikiausios kokybės.

Antra dalis, nuo ten, kur Henkokas lieka vienas su PR’asto žmona virtuvėje – visiška nykuma: viskas jau kažkur keliskart girdėta ir matyta, pakankamai nuspėjama ir šiaip nuobodu. Patikėkit, po 54-osios filmo minutės kuo ramiausiai galit išjungti filmą, jei tik turit tokią galimybę.