Pradėti turbūt reikia nuo to, kad vaikystėje aš pirma išgridau žodį „kara-te„, o tik po to sužinojau, kad yra toks daiktas, kaip Japonija. Čia tėčio ir jo aistros koviniams menams kaltė :) Išgirst išgirdau, bet ilgą laiką, net ir pradėjęs treniruotis kara-te, nelabai suvokiau, kokia ta senovės Japonija iš tiesų buvo. Puikiai įsivaizdavau, kaip atrodė Laukiniai Vakarai (perskaitytų knygų pasekmė ir vėlgi tėčio kaltė ;), bet kaip ten su Japonija – ne. Nes nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie ją.
„Siogūną“ pirkau net nežinodamas, kad tai – kaip ir istorinis romanas. Matydamas ant viršelio „Eridano“ emblemą ir pakankamai eridaniško stiliaus iliustraciją (hm. nors visgi reikia padėkoti – pusnuogių mergų visgi nematyti), kažkodėl tikėjausi, kad čia bus fantasy, tik viduramžių Japonijos settinge. Anaiptol.
©Martynas Ambrazas
Aha, Postcrossing – čia turbūt viena iš užplūstančių ir nuslūgstančių webo bangų, bet mane ji užkabino tuo, kad sėkmingai į vieną dalyką sujungia du elementus: realųjį pasaulį ir virtualybę. Na, ir eilinį kartą skambiai tariant, panaikina sienas tarp šalių, ar kaip ten…
Esmė paprasta: realių, apčiuopiamų (neelektroninių!!!) atvirukų siuntimas ir gavimas atsitiktinai ištraukiamais adresais. Kiek tavo atvirukų pasieks adresatą, tiek jų gali tikėtis gauti ir tu.
Galime pasveikinti vieni kitus – turime pirmąjį uždokumentuotą kompiuterinių žaidimų maniaką Lietuvoje. Džiaukimės – atrodo, šituo dalyku aplenkėme visus savo pabaltijiškuosius kaimynus :D
Savotiškas sutapimas, bet kažkurį čia rytą mane užvaldžius kažkokioms pacifistinėms nuotaikoms, dar neperskaitęs šitos litro naujienos, kulniuodamas į darbą gromuliavau godas apie smurtą kompiuteriniuose žaidimuose.
Vėl įrašas apie muziką. Apie tokį savotišką projektą, kurio pamatai – metalas, sienos – džiazas, stogas – gryna instrumentalistika, o pastatą bendrai turbūt reikėtų vadinti progresyviuoju roku. Gordian Knot su Sean Malone priešakyje. Ok, ne tiek priešakyje, kiek pirmu iš kairės…
