Paskutinis septynių dienų periodas buvo tikrai intensyvus: Bob Dylan vizitas, numerio atidavimas kiek pasunkintomis sąlygomis, dviejų dienų taškymasis baidarėmis tikrai ne pačia komfortabiliausia trasa (na, po šito bent jau miegojosi gerai ;), toli gražu ne atpalaiduojantis darbovietės „išvažiuojamasis posėdis“ … Prisipažinsiu, nuoširdžiai abejojau, ar tikrai verta išnaudoti paskutinįjį jėgų rezervą, vardan Def Leppard šou. Laimei, melomaniakiškumas nugalėjo. Nes vertinant jau susigulėjusiais įspūdžiais, neiti būtų buvusi išties milžiniška klaida.

Koks yra tradicinis roko muzikos tikslas? Turbūt trumpiausias apibūdinimas būtų „rock’n’roll revolution“ – parodyti sustabarėjusiam pasauliui naujas (na, sąlyginai naujas) idėjas, nesitaikstymą su esančia padėtimi, tikslą pakeisti pasaulį į kažką geresnio. To neįmanoma padaryti be kritikos. O čia dar įsipina tokie (gal net ir privalomi?) romantiški asmeniškumai, kaip nelaiminga meilė, išsiskyrimas ir pan. Žodžiu, dauguma atvejų viskas galutinai susiveda į tai, kad kažkas yra blogai, žmonija ritasi velniop ir bent jau kažkas privalo būti nelaimingas.

Def Leppard yra visiška priešprieša visam tam. Jokių blogų emocijų, vien tūsas, draivas ir rokenrolas. Bent jau koncerte.

Visų pirma, vyrukai sąžiningai pervarė visus savo hitus – nebuvo tik „Love Bites„, bet gal net ir gerai – jau konco pabaigoje Joe balsas ir taip streikavo. Iš naujojo albumo (beje – visai neblogo) „Songs from the Sparkle Lounge“ sugrojo berods tik du gabalus, bet neabejotinai geriausius. Ir beje, ne itin besiskiriančius nuo klasikinės kūrybos…

Žiūrovai… buvo keisti. Kažkaip tikėjausi sutikti porą-trejetą tūkstančių veikėjų, tarp kurių dominuotų odiniai aksesuarai, besikalantys ūsiukai ar jau retėjančios ševeliūros, o gavau artypilnę salę paties įvairiausio plauko publikos, tarp kurių volosatų sutikau iki dešimties. Labai savotiška buvo stebėti nuoširdžiai besitūsinančias gariūnines fifutes visgi ne paties lengviausio roko koncerte, bet… taigi čia gerai! Tokie žmonės gaudo kaifą nuo roko! Jėga!

Turbūt viskas taip ir susidėjo – teigiamomis emocijomis persmelkta nesudėtinga, bet skambi ir idėjiškai artima muzika, teigiamomis emocijomis persisunkę žmonės, kuriems, regis, visai neturėtų patikti toks stilius, labai gerai nusiteikę ir patys muzikantai – su tokia teigiamumo koncentracija koncertas tiesiog negali palikti blogų įspūdžių :D Užtat dabar žinau – kai tik Def Leppard atvažiuos kitąkart, neisiu nebent būsiu nevaikštus arba manęs nebus Lietuvoje.

Let’s get, let’s get, let’s get, let’s get rocked!

P.S. Heh, bet įsivaizduoju, kaip juos užkniso tiek metų groti tuos pačius ir tuos pačius gabalus… Bet publikai to reikia. Garantuoju, kad 80% liaudies ėjo pasiklausyti senų, legendinių gabalų, o ne naujojo albumo pristatymo.