OK, jau recenzavau šią knygą „Veide„, tad atsiprašau, jei kai kur kartosiuosi, bet visgi tai knyga, ko gero verta dviejų recenzijų…

Stipru. Ne knygos gilumo, kažkokių teiginių, bet greičiau laipsnių prasme. Na, kaip kad tikėdamasis gurkštelėti vandens, paėmęs gurkšnį į burną, suvoki, kad tai – ne vanduo, o 70% naminukė. Taip, tiksliau net būtų sakyti – žagtelėti priverčianti knyga.

Settingas – ne itin originalus, bet įdomus: orveliškųjų „1984-ųjų“ ir aldohuksliškojo „Puikaus Naujo Pasaulio“ mišinys su aštriais rusiškais prieskoniais.

Naujoji Rusia (knygos veiksmo laikas -2027-ieji) – tokia savotiška valstybė. Viską valdo Valdovas. Praktiškai – caras, tik kad kitaip vadinamas. Ir turi jis aukščiausio lygio represininkų, savo asmeninių patikėtinių būrį – opričniną (taip, buvo toks realus darinys carinėje Rusijoje). O paprasto žmogaus požiūriu – paskutinių šunsnukių, įžūlių valdžios proteguojamų nusikaltėlių, sadistų bandą.

Taigi, kaip jau galima nuspėti, knygos atmosfera – niūri ir žymiai kraupesnė, nei dviejose anksčiau minėtose antiutopijose. Gal kad kažkuo realistiškesnė. Daug sekso. Itin vulgaraus. Bet jis čia tinka – įsipaišo į atmosferą. Va, opričnikas prasitūsina visą naktį, prisišniaukščia jau visoje valstybėje legalaus kokso (liaudžiai atsiplaiduoti tai reikia? Reiškia, kokainas turi būti pardavinėjamas vaistinėse…), ryte nuoširdžiai pasimeldžia Dievui priešais šeimyninį altorių ir raudonu Kinijoje gamintu mersedesu – skiriamuoju opričnikų simboliu – lekia į vieną dvarelį Valdovui neįtikusio bajoro karti, o bajorienės – prievartauti.

Pakaria, išprievartauja su visa gauja, ir tolesnių užduočių imasi. Neatskleidinėsiu, kokių, bet panašių – štai iš to ir susideda opričniko diena. Mūsų vertinimu – paskutinio moralinio degrado, o Vladimiro Sorokino sukurtos 2027- ųjų Rusios vertinimu – rimto, elitinio valstybės tarnautojo diena.

V. Sorokinas žaidžia, itin tamsiomis ir purvinomis spalvomis tapydamas šiuolaikinės Rusijos ateitį. Baisu, kad pernelyg jau taikliai. Iš šių dienų į ateitį parkelti „наши„, pakeitę pavadinimą į „gerjaunuolius„, vieno žmogaus valdžioje despotizmas (Putinas juk tik atsitraukė, bet ne pasitraukė, ar ne?). Ir įdomi priešprieša šiems laikams, kai visi, regis iškėstomis rankomis graibsto vakarietiškąją kultūrą su visais jo atributais – 2027-aisiais Rusia tam tikra prasme garbina Kiniją. Kinų kalbos žodeliai vietoj epitetų kasdienėje kalboje, prioritetas būtent kiniškoms prekėms, artima Valdovo ir Kinijos Viešpaties (ar kaip ten panašiai jis knygoje vadinamas) draugystė… Sakysite, nerealu?

Yra ir savotiško humoro. Pavyzdžiui, Valdovas visiems rusams draudžia… keiktis ir nešvankiai kalbėti. ĮSIVAIZDUOJATE TOKIĄ SANTVARKĄ RUSIJOJE??? Dar tragikomiškiau, kad beveik visi knygoje ir nuoširdžiai stengiasi laikytis tokių taisyklių… Tiesa, keiktis leidžiama budeliams – juk jie dirba emociškai sunkų darbą…

Labiausiai žagsėti privertusi dalis man buvo knygos pabaiga. Tokia „meilės scena“ ir po jos aprašomi pojūčiai, kokios nežinau ar norėčiau dar kartą skaityti. Bet vienąkart gyvenime perskaityti – ko gero, verta. Ko gero, tą patį galima pasakyti net ir apie visą knygą. Stipresnių nervų žmonėms. Bet turbūt verta.