Šiandien kažkokia keista diena. Iš pradžių – naujausias Opeth albumas, po to – Al di Meola’o koncertas. Į kurį patekau, beje, visai neplanuotai – kažkaip buvo susirodę, kad koncertas vyks Kaune (Kaunas Jazz – juk logiška, kad Kaune, ar ne?). O toliau Vilniaus važinėti, jei atvirai – tingiu, išsiruošiu tik neeiliniais atvejais.
Ir štai, priešingai anekdotiniams šablonams, į koncertą pakviečia… uošvienė (beje, reikia pabrėžti – teisingos muzikos klausytoja :). Na ir… sunkoka būtų atsisakyti tokio kvietimo.
Misterį di matau antrą kartą. Pirmąkart sužiūrėjau dar studentaudamas, berods 2003-aisiais metais, Vilniuje. Paliko gilų įspūdį, kaip ir pirmasis mano pamatytas misterio di VHSas.
Koks jausmas po penkerių metų?
Tenka pripažinti, visgi mano potraukis gitaroms niekur nedingo :) Akordeono, kaip man, buvo per daug. O antrasis gitaristas kaip tik – nuobodžiavo. Perkusininkas, kaip ir dauguma perkusininkų apskritai – nerealus: ir sveikas humoras, ir atsipalaidavimas, ir muzika. Ir dar su tokiu minimaliu instrumentų kiekiu. Bendras skambesys – geras, gal net labai geras, bet… gal vos vos draivo buvo mažai, o per daug plaukiojimų. OK, OK, čia ne rokas, žinau, bet…
Na, svarbiausia, pamačiau gyvai grojamą „ Sundance“ – praeitą kartą ar tai negrojo, ar aš nesulaukiau. Net kažkaip keista buvo išgirsti tokį gabalą tokioje palyginus mažutėje salytėje. Bet ir vėl – įlenda akordeonas, ir… Na, priešingai nei pats di, nesu šio instrumento fanas, matyt.
O šiaip – cool. Garsas geras, publika nebloga, muzikantai – aukščiausios kalsės, nė kiek neperdedant. Gerai praleistas vakaras.
Kas dar panašaus artimiausiu metu nusimato?
jago
2008 balandžio 29 at 11:56
Aš irgi į tą koncertą norėjau, bet paskui nusprendžiau nueiti į vieną konkuruojantį smulkų renginuką.