Šiandien pietavau su bendradarbėmis. T.y., buvau vienas vyr. lyties individas keturių merginų kompanijoje, bet kadangi pas mus toks lyčių pasiskirstymas darbe gana įprastas (ir man visai malonus ;), o aš niekada ir nesistengiu demonstruoti savo macho, ar gal šiaip tiesiog iš kolegiško solidarumo ir lyčialygiškumo (už ką būtų tikrai nuoširdi padėka), viena pradėjo pasakoti visai kompanijai, apie vieną gotą (vardasadžiuirivisuomeneižinomas), kurio draugė laukiasi. Na, po to seka logiškai išsivystantys pasvarstymai apie tai, kaip vaikai yra gerai ir sunku, geriau su jais ar be jų ir t.t. Bet istorija ne apie tai. Staiga pati pokalbio užvedėja, tarsi norėdama nustebinti likusią kompaniją, skelia:
– Pavyzdžiui, jie (suprask – šita gotų pora) tiki, kad jie jau pažįstami kelis šimtus metų, ir kad jau nebe pirmą gyvenimą yra pora.
Visos kitos nuoširdžiai puola stebėtis.
WTF? Ne, rimtai, WTF? Kame čia nuostabumas, kad kažkas tiki tokiais dalykais? Ar kad netiki? Kodėl reikia stebėtis, jei kažkas deklaruoja, kad tiki skraidančiomis lėkštėmis? Ar spagečių monstru? Ar devintuoju nematomu bitu baite? Kodėl reikia stebėtis, ka kažkas kitokių pažiūrų, nei tu?
Suprantu – gali nepritarti, gali nekęsti, tyčiotis iš jo – čia ne patys maloniausi variantai, bet visai logiški. Bet stebėtis? Kas čia nuostabaus?
Nuoširdžiai nesuprantu.
Kadangi nesusilaikau neišreiškęs nuostabos, viena kolegė, tarsi atsiprašydama, pasiaiškina:
– Na supranti, mes jų (suprask – gotų) gi nepažįstam.
Dar gražiau. Stebėtis tuo, apie ką nieko nežinai? Čia aš jau visai pasimečiau ir užsičiaupiau. Ar keista, kad kokie tumbuktu pigmėjai garbina dievuką Thumbuchthulu, kuris, pasak jų, turi devynias galvas, bet nė vieno pilvo, ir naktimis kuria klasikinius haiku? Man tai kažkaip ne. Nes pradžiai, tiesiog nežinau nė vienos priežasties, kodėl jų vaizduotėje galėjo ar negalėjo susiformuoti toks jo atvaizdas.
Taip ir baigėme pietus. O buvo skanu. Valgėme Didžiojoje Kinijoje, prie VCUP. Rekomenduoju. Kaina atitinka porciją, net ir dienos pietų metu…
zaulia
2008 balandžio 7 at 22:34
hmm, nugi rimtai. Maza kuo zmones tiki…
kr
2008 balandžio 7 at 23:26
chthulu he hehe, kox skirtumas kas kuo tiki
bigj
2008 balandžio 8 at 1:58
tikejimas viena. bet kai savo _delusions_ pradeda brukti kitiems…
Adis
2008 balandžio 8 at 9:47
Irgi tiesa. Bet šįkart kalbu ne apie tai :)
Salomėja
2008 balandžio 8 at 12:19
Keista įžangą skaityt:) Regis dirbam tik sienos perskirti, bet situacija, kad moterų dauguma, man įdomi:) Pas mus atvirkščiai.
O žmonės bjaurūs padarai. Visi stebisi, kad turiu nematoma draugą, arba kad mano šėšėlis gyvena atskirą gyvenimą.
DNR
2008 balandžio 9 at 12:31
Nu vat, o aš žinau kad ufonautai yra ir net žinau, kad ankščiau ar vėliau jie užpuls žemę. Todėl reikia ruoštis jau dabar. Net muzikinį ansamblį šių idėjų skleidimui įkūrėme :)
Salomėja
2008 balandžio 9 at 13:11
Donatai, žmonės čia rimtai šneka.
DNR
2008 balandžio 9 at 18:59
O tai aš, tipo, bajerį numečiau? :)
Benas Plentas
2008 balandžio 11 at 13:51
na, as tai visomis keturiomis uz minties laisve. jei taip galvoja, tegu galvoja. nei cia blogai, nei gerai, esme tik kad nedarytu niekam zalos, nes tada jau minties laisve ima nebegaliot. Antys (mes jas taip vadinam) keistos, pasirinkusios toki gyvenima… Bet sopor aeternus irgi keista… taciau grazu. man tai patinka, kai zmones issiskiria is minios ir tas pasakymas, kad kai galvoje tuscia tai zmogus bando visu demesi atkreipti i save, kaip originala, per isvaizda; arba kai zmogus negrazus, tai bando uzsispakliuoti ir prisiverti auskaru tiek, kad demesys butu nukreiptas nuo tam tikru bruozu – irgi tik daline tiesa. nes kruvos zmoniu taip rengiasi ar elgiasi del to, kad tikrai kazkuo tiki…
Benas Plentas
2008 balandžio 11 at 13:54
oho, koki kalambura cia parasiau… :) Na, stebetis tikrai nera ko, sutinku. O paskui nusoko mintis apskritai apie gotus ir ju paziuras.