Kas mane pažįsta, tas žino, kad esu addicted to guitars. Tiesą sakant, jau nebe itin svarbu, koks stilius groja, svarbu, kad girdėtųsi šešios stygos (ar daugiau) :D

Juokauju. Dar sugebu klausyti muziką ir išvis be gitarų. (Bet su gitarom – geriau! m/)

Apie šitą gypsy jazz veikėją (o vėliau – ir jo kūrybą) girdėjau jau pakankamai seniai, bet prisiruošti ir rimčiau pasinagrinėti jo darbų niekaip neprisiruošdavau. Paskutiniu lašu į susidomėjimo bokalą tapo mano darytas intervas su Mattias IA Eklundh, kurio metu Mattias keliskart primygtinai pabrėžė Django Reinhardt vardą.

Tokios personos rekomendacijoms negalėjau atsispirti… Ir…

Hey! Čia gi tas pats bičas, kuris viename geriausių mano žaistų 3D action žaidimų – Mafia! :)

Atsimenu, kai šito bičą muziką išgirdau pirmąkart. Tiesą sakant, sukėlė juoką. Toooks senas senas, šiais laikais kažkodėl netgi komiškas 40-ųjų džiaziukas su tarpusavyje žaidžiančiais akustine gitara ir smuiku. Ir dar taip beveik juokingai energingas :) Pripažinkit, džiazas šiais laikais skamba visiškai kitaip. Žinoma, ne visas. Bet visgi apibendrinant – dauguma dabartinių vyresnio amžiaus džiazmenų prarado tą linksmumą, optimistiškumą, gyvumą. Viskas labai intelektualu, daug sąskambių, eksperimentų, savo aukštumų rodymų. Come on!

Taigi, ponai ir ponelės, klasika. Django Reinhardt, Stéphane Grappelli & Co:
[video:youtube:h4DDkhLM3wI]