Naujųjų laikų evagelija pagal Užkalnį
Ar aš atsimenu sovietmetį? Taip.
Tie, kas sako, kad vaikai iki trejų ar net ketverių metų neturi realių atsiminimų — kliedi, pernelyg absoliutina arba jų žinios yra pernelyg pasenusios. Ar vaikų raida bei psichologija nuo jų laikų jau gerokai progresavo. Nes pirmas mano visiškai lengvai datuojamas prisiminimas – dovanos įteikimas mano pustrečiojo gimtadienio proga: prietamsis kambarys ankstyvą pavasario rytą ir mažas (1:43) „Москвич 412“ modeliukas, vaizduojantis ГАИ, delne. Kadangi tai buvo pirmas mano pamatytas miniatiūrinis automobilio modelis gyvenime, tai paliko neišdildomą įspūdį – savo tikslumu, detalumu ir realistiškumu*.
Šitas
Tad pasitikint tokiu datavimu, aš dar septynerius metus buvau priverstas ragauti sovietmečio aromatus: stovėti eilėse prie bananų, dėvėti tuos jau anuomet man klaikius vaikiškus sandalus ir dar baisesnius beformius „baleto batelius“ su gumytėmis — kiek pamodernintas nagines, kurias visi vaikai namie naudojo kaip įprastas šlepetes, nes nebuvo nieko kito tam reikalui.
Teko ir matematikos vadovėliuose paskaičiuoti rublius bei kapeikas**, gauti velnių, kodėl popamokinėn išvykon į kažkokį ten muziejų atėjau be uniformos, nes visi kiti atėjo su ja, valgyti trikapeikes, gerti „Šaltuką“, „Varpelį“ ir „Apelsiną“ na ir visa kita.
Žinoma, neteko patirti daugumos giliojo sovietmečio idiotiozmų, bardakų ir pavojų, o dar ir vaikystė, kaip kad turbūt ir daugumai, viską paišo šiltom pastelinėm spalvom. Todėl visada įdomu tikrinti, kaip ten buvo kitaip — taip, kaip nemačiau, kaip atsimena kiti — tiek vyresni, tiek jaunesni.
