Atsimenu, pirmąkart su Batmanu susidūriau paauglystės pradžioje, einant gal 12-uosius metus, „Pergalės“ kino teatre. Į filmą nusivedė tėtis, ir tai taip pat buvo nemenka įspūdžio dalis :) Pataikėme į „Batman Returns„, kuris iki šiol man buvo mėgstamiausia betmaniados dalimi. Ir štai, po tiek metų „Sugrįžimas“ buvo priverstinai nuplasnotintas į antrąją vietą. O išstūmė jį tik neseniai sužiūrėtas „The Dark Knight„.

Žiūrint istoriškai, galima sakyti, Betmaniada išgyveno tris etapus: romantinį-komiksinį, komiksinį ir sci-fi-treilerinį.

Daugelis įsivaizduoja, kad Batmano filmai prasidėjo nuo Timo Burtono „Batman„. O ŠTAI IR NE. Pirmasis filmas, kuris irgi vadinosi tiesiog „Batman„, buvo to klaikiojo serialo, kuriame Batmanas’n’Robinas vilkėdavo medvilniniais-trikotažiniais kostiumais, bandymas ištempti iki filmo apimties. Filmas gavosi tragiškas, ir čia režisuoti tikrojo Batmano buvo pakviestas gotiškojo holivudinio kino pažiba, Tim Burton.

Burtono bandymas, kaip ir pridera, gavosi pakankamai stiprus. Tamsus (atspalvių ir atmosferos, bet vargiai emocijų prasme), romantiškas, poetiškas bet… pakankamai komiksinis psichologine puse – veikėjai tiesiog „geri“ ir „blogi“, be gilesnės motyvacijos – tiesą sakant, peržiūrėjus man taip ir nebuvo aišku, kodėl kai kas tą vargšą Batmeną laiko blogiečiu, gi jis toks geras ir visiems padedantis? Puošniomis filmo vinimis buvo ir garsios aktorių pavardės – Michael Keaton, Jack Nicholson ir nė velnio vaidinti nemokanti Kim Basinger. Manau, neverta net sakyti, kuris iš jų atrodė geriausiai… ;)

Antrasis Burtono bandymas buvo dar stipresnis. Čia jau labai išryškėjo atmosfera – tamsi, niūri ir… vėlgi, romantiška. Sakyčiau, filmas, kuriame sėkmingiausiai perteikta Gothamo miesto dvasia – aukšti, šalti dangoraižiai, abstraktizuoti, kartu ir modernūs, ir kažkuo senoviški milžiniški kolosai pagrindinėje miesto aikštėje, nepamirštamas, bauginantis zoologijos sodas, kažkuo primenantis XVIII-XIX a. kapinių architektūrą… Veikėjų charakteriai – ryškesni, gyvesni, po truputį jau atsiranda tas Batmano tamsumas, visgi dar labiau spinduliuojamas bendros filmo atmosferos, nei paties personažo. Aktoriai – žymiai geriau parinkti, silpniausiai atrodo, ko gero… pats Batmanas. Pagaliau moters (ir dar kokios!) vaidmeniui parinkta sugebanti vaidinti aktorė (o ne modelis) – Michelle Pfeiffer, visiškai netikėtoje amplua pasirodo ir mažulis Danny de Vito. Niūru, gražu, kažkuo šiek tiek ilgesinga…

Burtonas jau ruošėsi ir trečiajai daliai, bet Holivude buvo nuspręsta, kad toks – stipriai gotizuotas – Batmanas yra blogai ir didžiajai publikos daliai neįdomu (nors pardavimai rodė ką kitą). Atėjo naujų kompiuterinių efektų laikai, ir prodiuseriai nusprendė iš Batmano padaryti mirgantį, blykčiojantį superhitą, savo sudėtingumu, atmosfera ir visais kitais džiaugsmais subalansuotą daugmaž keturiolikmečiui. Burtono buvo atsisakyta, vietoj jo buvo pakviestas Joel Schumacher, ir viso to pasekoje turime du niekalus – „Batman Forever“ ir „Batman & Robin„, kurių daugiau net neminėsiu. O tokios aktorių pavardės, kaip Jim Carrey, Val Kilmer, George Clooney, Arnold Schwarzenegger suveikia atvirkščiai – juostas ne papuošė, o visiškai sugadino…

Sakoma, kito filmo apie Batmaną reikėjo laukti net aštuonerius metus dėl to, kad paskutiniai du šedevrai atnešė nemažus nuostolius kūrėjams (What a surprise, huh?). Ir penktoji (iš tiesų – šeštoji) dalis pasirodė… savotiška. Ačiū dievams, smarkiai nutolusi nuo trylikametės auditorijos, bet turbūt dėl to ir nei šiokia, nei tokia. Po truputį sugrįžta atmosfera – senas Wayne šeimos dvaras, pusiau tamsi (ne vien apšviestumo prasme) ola, atsiranda ko gero didžiausias ir natūraliausias paties Batmano dvilypumas. Filmo jau nebeišeina vadinti nufilmuotu komiksu – Gothamas – kuo tikriausias New Yorkas paralelinėje erdvėje.
Daug realumo įneša ir tokios detalės, kaip gerokai atsinaujinęs batmanmobilis, turintis akivaizdžių užuominų į Hummerį ;)

Ir štai, turim paksutiniąją betmaniados dalį – „The Dark Knight„. Nežinau, kaip kitiems, bet man (jau daugiau nei per mėnesį susigulėjus visiems įspūdžiams) – geriausią iš visų filmų apie juodą guminį-lateksinį bičą su smailiomis ausytėmis.
Filmas su nemažu emociniu užtaisu. Labai jaučiasi Gothamo sugedimas, tik jau ne komiksinis, o pakankamai realus – čia jau siaučia nebe pavienė vieno ar kito psichopato vadovaujama gauja, atėjusi aiškiai iš komiksų pasaulio, o visas mafijos tinklas, su šeimų galvomis ir panašiai. Žinoma, kaip gi be psichopatų – turim ko gero patį žaviausią iš visų, siautusių betmaniados filmuose. Tiksliau, realistiškiausią psichopato sąvokai, žinoma, neišvengiant holivudiniam kinui privalomų elementų. Heath Ledger įkūnytas Joker’is – praktiškai tobulas (vėlgi, kiek galima lyginti us kitais h-filmais). Brutalus, žiaurus, iškrypęs, o viso to sumoje – nepamirštamas ir būtent – žavus. Persona be aiškios praeities – visąlaik labai linskmai ir skirtingai pasakoja apie savojo žaviojo veiduko kilmę.
Labai gerai išryškėja ir Batmano dvilypumas – turtuolis pleibojus dieną ir dažnokai perlenkiantis lazdą „gatvių karys“ naktį. Ir kas geriausia – toks dvilypumas filme visai sėkmingai pagrindžiamas – juk iš tiesų kas ten žino, kuo laisvu laiku užsiima pinigais pertekę visokie ten magnatai, dėl savo turingumo jau sėkmingai nukvakę?.. Batmanas ir Jokeris pakankamai panašūs – ta pati energija, tik su skirtingu krūviu.
Ne, ne viskas taip jau gerai. Nusivažiavimai prasideda filmo pabaigoje. Nemokslinė fantastika žmonių psichologijoje, ilgas tempimas ir jau visiškai tobulai suherojinta pabaiga – „mes jį pjudysime šunimis, jis bėgs, bet mums padės, nes jis – didvyris„. Susilaikyta nuo kalbų apie laisvę ir demokratiją, tai nepagailėta infantiliško herojizmo…

Anyway, tenka pripažinti – kol kas man labiausiai patikęs filmas iš mano matytų šiemetinių.