Ką daryti, jei turi kultinių gabalų, kultiniais tapusių prieš kelis dešimtmečius, o dabar tavo balsas dėl senatvės visiškai nebetinkamas jiems dainuoti? Teisingai, reikia padaryti savo paties koverį! Bobas Dylanas taip ir pavarė. Ir neprašovė pro šalį, reikia pasakyti.

Viso kocerto metu Bobas į rankas taip ir nepaėmė gitaros. Taip pat nesugrojo nei „Knockin’ on the Heaven’s Door„, nei „Blowin’ in the Wind„, ar „The Times They Are A Changin’„. Užtat buvo originalioji „All Along the Watchtower“ versija, ir žinoma, „Like a Rolling Stone„. Buvo gėrybių ir iš paskutiniojo albumo – „Ain’t Talkin’„, „Thunder on the Mountain„.

Ar šis koncertas kuo nors išsiskyrė iš kitų, aplankytų per mano melomaniškąją praktiką? Taip. Pagrinde tuo, kad praktiškai nebuvo visiškai jokio bendravimo su publika. Pirmasis kreipimasis į žiūrovus buvo per bisą – „Well, firends, on the guitar…„.

Turbūt susidaro įspūdis, kad koncertas man nepatiko. Anaiptol. Buvo… įdomu. Velniškai įdomu. Aišku, linksmiausia dalis – gaudyti gabalus, girdėtus vaikystėje/paauglystėje, dabar dainuojamus visiškai kitaip, ir spėlioti, ar čia tikrai tas gabalas, kurį girdėjai. Taip, Bobai Dylanai iš tiesų yra du: jaunasis ir senasis. Ir jie radikaliai skiriasi, tai iš tiesų du skirtingi muzikantai, kuriuos vienija nebent lūpinė armonikėlė ir balso intonacijos. Užtat visiškai skirtingos dainų aranžuotės, instrumentuotė ir t.t.

Kame ir visas žavesys. Muzikantas tas pats, dainos motyvai, intonacija – iki skausmo pažįstami, užtat instrumentika, pati daina – tarsi visiškai nauja. Beveik džiazas tiesiog :)

Įdomu buvo stebėt ir žiūrovus. Gretimoje eilėje sėdėjo seniukas, kuris koncerto pradžioje rovėsi plaukus ir verkė. Grynai kaip tos mergos iš dokumentinių filmų ir parodijų apie bitlus. Paskui kažkur nunyko. Beveik šalia – už mane jaunesnis vaikinukas, regis, mokantis visų gabalų tekstus mintinai. Šiek tiek aukščiau manęs – kažkoks kostiumuotas veikėjas, jaunystėje, matyt, buvęs būgnininku: kiek galėjau įvertinti vizualiai, rimtiškai ir ne taip jau primityviai abiem rankomis kalantis sau per šlaunis ir kelius, beveik per visus gabalus. Kuo šalia sėdinti jo damutė nebuvo itin patenkinta ;)

Ką gi, pamačiau dar vieną roko legendą. Stoja šalia gerokai jaunesnių, bet man įsimintiniausių – Bruce Dickinson ir Steve Vai.

Dabar labiausiai laukiu Def Leppard (pirmąkart taip ir nesužiūrėjau dėl studentiškų priežasčių ;) ir Bjork. Riedėkite, uolos!