Va ko nemėgstu, tai kai žmonės pradeda pasakoti savo sapnus. Na kam gali būti įdomu jūsų randominės smegenų fliuktuacijos? Dar ačiū, kad nefotografuojate ir nepublikuojate, kaip gražiai, prasmingai ar prikolnai kiekvienąkart jums išsibarsto miltai, druska ar cukrus… Ar kokių įstabių raštų ir tekstūrų galima rasti jūsų atžalų sauskelnėse…

Bet nėra taisyklių be išimčių. Paskaitykite, ką neseniai sapnavau aš.

Žodžiu, sapnuoju, kad esu mieste. Pačiame centre, kur susikerta Goštauto ir J.Tumo-Vaižganto gatvės, stoviu prie Baltojo tilto deltos (o kaip kitaip pavadinti tą vietą, kur turėklai, rėminę tilto kraštus, ima ir plačiai išsišakoja, suformuodami tipišką ežero, į kurį įteka upė, kranto liniją?). Ankstyvas, bet žiemiškas vakaras – gal penkta valanda vakaro, bet jau tamsu.

Perėjus tiltą, vieta pasidaro kažkokia nepažįstama. Kažkokie medžiai… alėja… Viskas dar tamsiau… O paskui OP! – kaip sapne kad būna – imu ir atsirandu kažkur žiemiškame miške, pačioje dienos akyje… Kažkokiame šabakštyne,tiesą sakant.

Imu ieškoti kelio. Randu kažkokį miško taką, bandau keliauti juo, tik sniegas suplūktas, todėl labai slidu. Matyt, net ir sapne namie pamiršau YakTraxus ;)

Keliukas išveda prie tilto, pakabinto virš apačioje šniokščiančios itin sraunios upės. Žingsniuojant tiltu, šis siūbuoja, o virvės, į kurias dantis suleidęs žiemos speigas, grasinančiai traška.

Už tilto takas kyla aukštyn. Praeinu pro gana įspūdingas išvartas. Nežinau, kas čia per vieta, bet žinau, kad lipu į didelį kalną. Tikrai didelį.

Pagaliau pasiekęs viršūnę, „prisimenu“ savo tikslą. Tai – apleista tvirtovė slėnyje. Sapno diktuojamoje atmintyje kažkas kirba, atrodo, tikrai žinau, kodėl aš ten vykstu, ir ką toje tvirtovėje rasiu…

Kažkaip lengvai – pernelyg lengvai – pasiekiu tvirtovę. Įspūdingas toks kompleksas, senoviškas. Su vidiniais tiltais. Šią akimirką prisimenu ir visos savo kelionės tikslą: pažvelgti pro vieną – pranašišką – langą. Žinau, kad per jį pamatysiu visą savo misijos kulminaciją – galutinį tikslą.

Surandu TĄ langą. Pažvelgiu per jį.

FAK! Dar vienas kalnas!!!

Iš to susinervinimo pabundu.

Kliedesys, ar ne? Ir aš taip manau. Bet… ar norėtumėte šį sapną pamatyti? Taip, būtent – pamatyti?

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.
.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.
.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

Aha, išpleškinau dar vieną juostą su „monokliu“. Ir bent jau man tas soft focus asocijuojasi ne su kuo nors kitu, o su sapnais ir ta lunatiška sapnavimo-būdravimo būsena, kokia užpuola nepamiegojus dieną-dvi. Beje, žiema šiam efektui itin dėkinga – sniegas viską šviesina, padeda išdeginti, palengvina sukurti nerealumo, pasakiškumo įspūdį.

Esu žiauriai dėkingas Baltagalviui už paskolintą monoklinį objektyvą (su visu fotoaparatu). Atrodo, anksčiau ar vėliau teks tokį stiklą darytis/pirkti. Įsivaizduojate, kokie aktai gausis su tokiu efektu? ;)