Mėgstu fotografiją. Ir mėgstu gamtą. O kas mėgsta abu šiuos dalykus, negali nežinoti tokio dalyko, kaip National Geographic. Atsimenu, kai kokiais 93-aisiais žiūrėdavau į pašto vitrinoje padėtą NG numerį ir varvindavau seilę, nes tuometinė kaina man būdavo visiškai neįkandama… O vien pavartyti – neužtenka, tokį dalyką norisi turėti :)

Praėjo penkiolika metų. Lietuvoje pradėjo leisti „Scientific American„, „Iliustruotą mokslą„, „Geo„, o NG kaip nebuvo, tai ir nebuvo. Tiesa, kiekviename didesniame prekybos centre galima buvo rasti angliškų ar rusiškų NG. Bet ir vėl – kaina… dar ~20 LTL į mėgstamos spaudos mėnesinį biudžetą – visgi jau kiek per daug, nors reikia pabrėžti, kaina visu šimtu procentų atitiko leidinio kokybę.

Ir štai, šią vasarą pasklinda informacija, kad pagaliau ir lietuviškasis NG papuoš žurnalų lentynas, jau šių metų spalį. O berods praeitą savaitę anonsuojama, kad numeris pasirodys šį penktadienį, rugsėjo 25-ąją!

Tad šiandien pirmas dalykas, kurį padarau išėjęs iš namų – pripuoliau prie spaudos kiosko.
– Labas rytas, man prašom „National Geographic“.
Pardavėja žiūri išpūstomis akimis.
– Ką?
– „National Geographic“.
Mirk mirkt.
– Nežinau, neturim tokio.
Hm. Problemos su platinimu? Na, pirma diena, dar ankstokas rytas (nors spaudą gi 6-7 val. išvežioja?)… Ką gi, toks prekybos centras, kaip „Iki“, tikrai turės…

Pražingsniuoju vieną stotelę ir praeidamas pro kioską, kažkaip automatiškai permetu akimis artimiausias žurnalų eiles. Aha, yra gražuolis, pačioj pirmoj eilėj geltonais kampais šviečia! Na, bet šio to reikia iš parduotuvės, tai pasiimsiu ten.

Parduotuvėje visų pirma lekiu į žurnalų skyrių. Geltoni kampai šviečia iš tolo, rikiuotė dviem aukštais ir trim eilėm… Dar kelios prekės, ir aš prie kasos. Kasininkė žurnalą po skeneriu kyšt, kasa – py… ne, nėra pypt. Dar kartą pamojuoja prieš skenerį. Nieko. Rankiniu būdu suveda barkodą. Nieko. Dar kartą suveda kodą. Vis tiek nieko.
– Atleiskite, atrodo, neįvesta į mūsų kompiuterį. Gal man nueiti?..
Taip ir neišgirstu, kur ji pasisiūlo nueiti, nes visą laiką už manęs trypčiojusi bobutė gailiai atsidūsta:
– Man… už dviejų minučių autobusas…
Autobusas tai autobusas. O be to ir pats laukti nemėgstu. Ir juk ne paskutinis numeris, tikrai rasiu kur įsigyti.

Išėjęs iš „Iki“ patraukiu link kiosko, kuriame jau mačiau NG.
– Labas rytas, man „National Geographic“
Mirkt mirkt.
– Ką?
– National Geographic.
Mirkt mirkt.
– Ne… neturim tokio.
– Kaip tai neturite, va, pirmoje vitrinos eilėje stovi.
– Aaaaa, tai čia tas naujas…
Kioskininkė, kažką burbėdama apie neaiškius, „mandrus amerikoniškus“ pavadinimus, nuskenuoja, o aš, įbedęs nosį į žurnalą patraukiu savo keliais. Praeidamas pro pirmąjį kioską, visgi nusprendžiu atidžiau patyrinėti jo pasiūlą… Na, ir ką aš matau? Yra, geltonasis, yra… Tiesa, ne itin matomoje vietoje, bet stovi, žaliuoja sekvojų mišku ant viršelio…
Galėjau, aišku, supažindinti kioskininkę su jos pačios prekėmis, bet kažkaip patingėjau…

Koks šios mini-istorijos moralas? Kad su platinimu NG kol kas dar nelabai, nelabai… Kioskininkai apie naują žurnalą nežino, prekybos centruose jis į prekių katalogą dešimtą valandą ryto dar nesuvestas… Nieko, tikėsimės, toliau viskas bus geriau.

O ką galiu pasakyti apie patį žurnalą? Na, savo kainos (12,90 LTL) tikrai vertas. Nuotraukos – kaip ir pridera, t.y. tiesiog fantastiškos, puslapių – 140+, reklamos – turbūt nė 10% nebus…

Žinoma, pirma puolu skaityti straipsnį apie Lietuvą, pirmąkart NG publikuotą 1938-aisiais. Tekstas… didžiausia bėda, kad būtent šio straipsnio – kiek trumpokas, bet kalba spalvinga, vertimas nestringa, o tai reiškia – puikus. Nuotraukos… na, man savo įdomumu neypatingos (koks Buračas tikrai įdomiau), nors fotografijos kokybė jaučiasi, ir užsieniečio akims gal ir įdomu. Bendras vertinimas – iš šio straipsnio tikėjausi daugiau…

Dar apie vertimą, kiek galiu spręsti iš pusės šiuo metu įveikto žurnalo. Pasklidusiomis kalbomis, vertimo kokybė buvo kontroliuojama gana įdomiu būdu: angliškasis tekstas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, pastarasis vertimas vėl keičiamas į angliškąjį, o žurnalo viršūnėlės tikrindavo, kiek atsirasdavo teksto iškraipymų. Nežinau, ar toks metodas buvo taikomas iš tiesų, bet apie tai girdėjau bent iš dviejų šaltinių, ir jei tai tiesa – metodas pasitvirtino. Vertimas būtent toks, kokio ir reikia – nekliūnantis, nekeliantis minčių, kad tai yra ne originalus tekstas, o vertimas iš svetimos kalbos (heh, o prisiminkime pirmuosius „Scientific American“ numerius ;).

Straipsniai. Iš tiesų, apie viską, kas susiję su gamta, žmogumi ir geografija. Sekvojos, banginiai, faktinės žmogaus galimybių ribos, islamas, XVI a lobis ir daug visokių smulkesnių dalykų. Taip, savo tematika iš tiesų nelabai skiriasi nuo kokių „Geo“ ar „Iliustruoto mokslo„, bet visas skirtumas – tekste: jis paprastas, lengvai skaitomas ir saikingo dydžio, t.y. skaitant nekyla minčių ne tik „na kada gi šitas baigsis, jau atsibodo“ bet ir „o čia galėjo ir plačiau parašyti, juk įdomu„.

Nuotraukos. Vienu žodžiu – fantastiškos. NG – fotografijos kokybės garantas, o darbas NG – turbūt skambiausias įrašas fotografo CV. Beje, žurnalas rimtai žiūri ir į fotomanipuliavimą – sakoma, pro cenzūrą NG tikrai neprasmuks joks HDR, maksimali manipuliacijų riba – tiek, kiek būtų galima pasiekti ir vien su didintuvu bei kitais analoginės fotografijos rakandais.

Tad kas toliau? Na, jei leidinio kokybė nekris, kitais metais lietuviškąjį NG turbūt užsiprenumeruosiu. ~125 LTL per metus už 12 numerių (t.y. ~10 LTL už numerį) arba ~67 LTL už pusmetį (~11 LTL už numerį) tikrai nėra daug – žiūrint pagal vieno numerio kainą, lietuviškasis perpus pigesnis, o kokybė, bent jau startinio numerio, labai panaši (jei tik ne identiška) originaliajam.