Visi nurašė, nukalbėjo, o man tik dabar mintys nusistovėjo, gražiai nusėdo ant dugno. Tai dabar iš nuosėdų ir pabursiu.

Esu labai netrve, nes stengiuosi pažiūrėti Eurovizijas, nuo 2004-ų metų (hm, o yra žmonių, kurie būtent nuo 2004-ųjų nebežiūri :). Žiūriu, nes įdomu, kas kokiai šaliai šaus į galvą, ką tokį (ar tokius) siųsti į šiemetinį eurocirką.

Ši Eurovizija buvo… nyki. Sakyčiau, kelių dainų stiprumo dėka – stipresnė už pernykštę, bet kažkokia nuobodi. Beveik jokių nusirenginėjimų, jokių transvestitų, lateksinių monstrų ir kitų kvailysčių… Šiek tiek intrigavo Ditos von Teese vardas, bet pirmieji įtarimai apie būsimąjį pravalą kilo jau tada, kai demonstruojant tuos keliasekundinius „didžiojo ketvertuko“ videoklipus per antrąjį pusfinalį, ji taip ir nešmėkštelėjo ekrane. Mano supratimu (ar – įpratimu?), jei jau prisikalbini tokią skaisčiai spindinčią žvaigždę ir pasireklamuoji, naudodamasis jos vardu, tai ir kišt turėtumei ją į kas trečią kadrą – bent jau tam, kad paskui žiūrovai galėtų sąžiningai piktintis, ar čia muzikos, ar striptizo konkursas. O pasielgė… hm, tenka pripažinti, alternatyviai. Viso pasirodymo metu nukišta į trečią planą, prieš kameras pirmu planu stojo tik per paskutinį dainos šeštadalį. Na, bet visgi pirmąją pasirodymo pusę intriga buvo išlaikyta – „na, kur Dita? Va va, ten fone… Jau jau tuoj…„. Gaila, tas „tuoj“ galų gale tapo labai jau neefektingu…

Apie nugalėtoją. Mano vertinimu, visiškai logiškas, ir geras pasirinkimas. Catchy daina, apimanti tiek rusiškuosius, tiek norvegiškuosius motyvus, įsimintinos haripoteriškos išvaizdos atlikėjas – ko daugiau norėti? Na, nebent, kad būtų europietis, ką irgi atitiko. Tik labai pralinksmino tekstas Delfyje: „23 metų baltarusis, išaugęs netoli Oslo, kaip ir buvo prognozuojama, savo sukurta daina, kuriai jis pritarė virtuoziškai grieždamas smuiku, pakerėjo Europą„. Nesupratusiems bajerio – Eurovizijoje visa muzika, išskyrus vokalus, privalo būti fonograma…

Apie roką. Buvo jo Eurovizijoje, buvo. Žinoma, nedaug, ir žinoma, subalansuoto masiniam varto… atsiprašau, klausytojui, bet buvo. Labiausiai pralinksmino : pomuzikos sunkumo ribų neperžengianti „soluojanti“ gitara, gana įspūdinga ventiliatorių plaikstoma gitaristo ševeliūra, iš plazdančių skudurų niekaip negalinti išsivaduoti moterėlė ir… vokalistas, bandantis vienu metu vaizduoti ir rokerį, ir Dimą Bilaną.

Dar buvo ir kažkokie nykūs ir visai pusėtini dvynių suburta grupelė, nuskambėjusi net ir apysunkiai ar bent jau triukšmingai, ir turėję net ir trumpą, bet tikrą gitaros soliaką…
Tiesa, niekas iš šitų į finalą nepateko, žinoma.

Apie linksmumą. Be baltarusių, pralinksmino dar dvi dainos: su kikenti privertusiu tenor-altu ir šokantys spartiečiai, fone skambant „antichrist’s woman“ :D

Apie patikusius. Kadangi esu šiek tiek alergiškas visai tai azijabalkanomanijai (nors tenka pripažinti, sesučių daina buvo įdomi), tai tarp man labiausiai patikusių gabalų – išskirtinai šiauriavakaroeuropietiški.

vokalistės balsas ir dainavimo maniera kažkuo priminė Anette Olzon iš dabartinių Nightwish, o ir pats gabalas – paprastas, neįmantrus, bet pakankamai nuoširdus ir tiesiog gražus. Labai maloniai nustebino ir . Jei būtų mano valia, pirmą vietą neabejodamas skirčiau jiems, ir tikrai ne dėl „kaiminyškumo“ – dėl tikrai geros dainos ir dėl vizualinio dainos pateikimo sprendimo – minimalistinio, bet skoningo ir derančio prie muzikos.

Dar neišeina nepaminėti ir su Andrew Lloyd Webberiu, užkištu kampe, bet demonstruotu publikai visgi sėkmingiau, nei Ditos von Teese atveju… Pats gabalas – tipiška, bet kokybiška popmuzika, ir jei Eurovizijai autoritariškai vadovaučiau aš, tai būtų dainos ir pasirodymo kokybės apatinės ribos pavyzdys, žemiau kurio jau atlikėjai į konkursą nebūtų priimami.

Apie lietuvius. Neišeina nesutikti su ReJ žodžiais – kaip galima Eurovizijoje tikėtis sėkmės, jei daina – neritmiška?.. Nuo savęs dar pridėčiau – gabalas tikrai ne pats blogiausias, tik visiškai neįsimintinas, kaip ir ankstesnių Lietuvos bandymų atvejais, išskyrus, žinoma, LT United.

Apie laimėjimą Eurovizijoje. Daug kas keiksnoja, kad Eurovizija – grynai politinis konkursas. Negaliu su tuo visiškai sutikti. Taip, kaimynų ir patriotiškai nusiteikusių emigrantų įtaka akivaizdi, bet pažiūrėkime Lordi ir šiemetinų norvegų atvejus. Abiem atvejais laimėjo visgi ne valstybės, o dainos. Laimėjo, nes dainos buvo catchy, nes buvo ne per sudėtingos (tai reiškia – lengvai įsimenamos), nes atlikėjai ant scenos pasirodė charizmatiškai. Man atrodo, mums, lietuviams, neturintiems daug draugų užsienyje, tai ir galėtu tapti receptu – siųsti charizmatišką(-us) atlikėją (-us) su lengvai įsimenama daina, visiškai nesvarbu apie ką ar kokio stiliaus.

Tad viską apibendrinant, Eurovizijoje eilinįkart nugalėjo popsas (o kitaip juk ir negalima), bet šįkart – ne pats blogiausias. Žiūrėti buvo nelabai į ką, klausytis – pora stipresnių gabalų, bet šiaip jau nykuma. Palinkėčiau, kad cirkas kitąmet taptų spalvingesnis…

Na, o kad pabaigti eurovizine nata – mesteliu vieną kvailiausių mano girdėtų/matytų gabalų Eurovizijos istorijoje…

[video:youtube:4UgvWYwvPnc]