Kadangi sveikata neleido pasileisti baidare per Vilnelę, su Naz išėjome tiesiog pasivaikščioti po 19-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines švenčiantį Vilnių.

Pradėjome… nuo ančių lesinimo. Ne Sereikiškėse, kaip įprasta, o prie irkluotojų bazės Žirmūnuose. Antys buvo pakankamai sočios (mes buvome tikrai ne pirmieji šėrikai), bet godžios:

Išdalinę pusę „Toaste“ duonos kepalo, patraukėme toliau. Pasižiūrėjome į vėliavėlėmis išpuoštą Arsenalo gatvę ir nužingsniavome į Sereikiškes, naiviai tikėdamiesi sutikti atplaukusius Jago & Co. Baidares radome…

… bet mūsų gauja jau buvo akivaizdžiai atsitaškiusi anksčiau. Nenustebčiau, jei finišą pasiekė vieni iš pirmųjų ;)

Beje, supratome, kodėl plaukimas buvo numatytas tik iki teniso kortų. Toliau bebrai, matyt pasipiktinę pernelyg judriu eismu Vilnelėje, priguldė gulinčių policininkų… Ar reikėtų sakyti – gulinčių bebrų? ;)

Tiesa, klajojant Vilnelės krantais, teko išgirsti kultinį… em… monologą?Įsivaizduokite, eina šeima: paauglė dukrelė įsikibusi motinėlei į ranką, kiek priekyje – tėvukas. Ir dukrelė taip: „O tai kokia čia upė?..“

Gerai, kad fotoaparatą buvau pasikabinęs – būčiau garantuotai išmetęs iš rankų…

Sereikiškėse taip pat pamatėme, kad policija, tegul ir dirbdama, vis tiek švenčia kovo 11-ąją. Tenka pripažinti, vėliavėlės, plazdenančios ant policijos automobilių, atrodo labai žaismingai. Pagarba!

Netoli policininkų radome ir gana piktą urban mešką. Turiu prisipažinti, sužavėjo ;)

Jau palikę Sereikiškes, aptikome nusivylusio skaitytojo pėdsakus:

Dėl gana solidžių viršelių iš pradžių dar pagalvojau, kad „wow, gal dar Biblija?„. Deja, ne. Kažkas „… by I.T. Martin„. Anyway, vis tiek graudžiai atrodo…

Na ir pabaigai – vienas įspėjantis vaizdelis:

Tad marš visi šokolado, „kol jie dar jo nepagerino!“ ;) Jei tik dar nepagerino…