Kažkada Jago papasakojo apie savo draugelio kabaką, „Centro baras„. Gyrė virtuvę, minėjo savininką, kuris, taip sakant, pasirinko gyventi pagal hobį – žmogus mėgėjas prasisukti tarp puodų.

Šiandien, atostogiškai bastydamasis po miestą, nusprendžiau ten papietryčiauti. Įspūdžiai? Jei visiškai trumpai – baras, į kurį dar tikrai sugrįšiu.

10:55, nusileidžiu laiptukais į šviesų pusrūsį. Šiltų atspalvių interjeras, daug medžio, maloniai kvepianti smilkalo gija, vinguriuojanti nuo miniatiūrinio barstalio. Per TV rodo Guns’n’Roses, bet iš garsiakalbių skamba kiek kita muzika* – kažkoks lounge’as, paskui persijungia į Stingo „An Englishman In New York„. Prie pat baro – skaitmeninis jukebox’as (viena daina – 1 LTL). Matosi laiptai į antrą aukštą.

Matyt, čia ankstyvas rytas, nes aš – vienintelis lankytojas. Įsitaisau prie staliuko priešais barą, kad padavėjai nereiktų toli lakstyti. Pasiteirauju, ar jau galioja pietų meniu. Padavėja nulekia pasitikslinti į virtuvę ir praneša, kad taip. Dienos meniu – ir pakankamai gausus, ir įvairus. Išsirenku pomidorų sriubą su pupelėmis, ir ilgiau užstrigęs ties antru patiekalu, gaunu rekomendaciją: grilio kepsnys, sako, šiandien labai skanus. OK, Jago rekomendavo virtuvę, tai bandom.

– Ko nors gersite?
– Alaus… emmmmm… balto!
Pardavėja su šelmiška šypsena pasiteirauja:
– O jau yra vienuolika?
Sekundei net sutrinku. „Čia apie mano amžių?“ – pagalvoju iš gilaus susimąstymo suleisdamas pirštus į barzdą. A… taip.
– Bus po keturių minučių, atrodo.
– Va tada ir įpilsiu – mandagiai, bet ryžtingai nusišypso.

Deal! Atkeliauja sriuba. Tokioje, sakyčiau, nestandartinėje taroje – stikliniame sandariai užspaudžiamame keturbriauniame stiklainyje, kokiuose šeimininkės paprastai laiko visokias kruopas, cukrų, ir panašiai. Tiesa, indas mažesnis, gal puslitrinis.

Padavėja dar mandagiai pasiūlo šios dienos laikraštį. Ir, įspusėjus sriubą – alų.

Sriuba – fantastiška. Ne, rimtai, nesu gurmanas (well… gal tik šiek tiek – alaus ;), bet tikrai velniškai skanu ir visi ingredientai dera tarpusavyje. Jei ir pažadėtasis grilio kepsnys bus toks…

Bingo. Kepsnys dar geresnis. Labiausiai užveža garnyrinės salotos. Atrodo, viskas paprasta, atpažįstama, bet ar padažas, ar kas – skonis tikrai išsiskiriantis. O ir mėsa – minkšta, sultinga ir – (retas derinys) gerai iškepusi. Porcija – man, sveriančiam apie 100 kg, pati ta.

Kainos? Na, tai nėra ta zabegalvoka, kur gali per 5 minutes prisikimšti skrandį už 10 LTL, bet ne į tokią ir taikoma. Už viską (sriubą, alų, grilio kepsnį) sumokėjau maironį. Sumokėjau su pasimėgavimu.

Ne, čia ne užsakytas įrašas ir ne PR :) Tiesiog jei kada išalkę blaškysitės Vilniaus centre – labai rekomenduoju. Rasti nesunku – keli metrai Totorių gatve, išsukus iš Gedimino prospekto.

P.S. Apie alų… Well, pilstomo jo čia tik dvi rūšys, atrodo – švyturiniai „baltas“ ir „ekstra„. Ne pats blogiausias variantas, žinoma, bet galėtų ir koks tamsenis dar būti… Trečiasis variantas – kažkoks sidras. Nežinau kaip dėl kitų variantų, bet baltasis, kurį tvarkiau, buvo šviežias ir praktiškai idealios temperatūros.

______
* Va šito dar turbūt ilgai nesuprasiu, net kai man ir paaiškins. Kokia prasmė rodyti viena, o garsą leisti visiškai kitko?